Harvardo universiteto istorijos profesorius Serhijus Plochijus „Foreign Policy“ rašo, kad nors daug aplinkybių lėmė Sovietų Sąjungos žlugimą – nuo komunistinės ideologijos bankroto iki sovietų ekonomikos nesėkmių – dažnai yra pražiūrimas platesnis žlugimo kontekstas.
Sovietų Sąjungos, kaip ir ankstesnių imperijų, žlugimas yra procesas, o ne įvykis. O paskutinės Europos imperijos griuvimas tebevyksta ir šiandien – šis procesas nesibaigė, kai Michailas Gorbačiovas atsistatydino per 1991 m. Kalėdas.
Tautinių valstybių iškilimas ant Sovietų Sąjungos griuvėsių, kaip ir bet kuriuo kitu imperijos žlugimo atveju, mobilizavo etniškumą, nacionalizmą ir teritorinius priekaištus. Šis procesas bent iš dalies paaiškina Krymo aneksiją, karą Ukrainoje ir masinę paramą Rusijoje šiai agresijai.
Būdama žymiai galingesnės kaimyninės valstybės auka, Ukraina atsidūrė situacijoje, panašioje į tą, kurioje buvo naujos Rytų Europos valstybės po Pirmojo pasaulinio karo, besikūrusios ant Austrijos-Vengrijos, Otomanų ir Rusijos imperijų griuvėsių. Šios valstybės bandė susitvarkyti su sunkia užduotimi – sukurti tautą, mėginant įtraukti ir tautines mažumas bei apsiginti nuo revanšistinių jėgų, kurioms tos pačios tautinės mažumos dažnai jautė lojalumą.
Nors istorinis imperijų žlugimo kontekstas padeda suprasti, kaip pastaruosius 25 metus vystėsi valstybės buvusioje sovietinėje erdvėje, tai tarnauja ir kaip perspėjimas ateičiai. Poimperinių sienų perbraižymas atsižvelgiant į tautiškumą, kalbą ir kultūrą buvo konfliktų ir karų, dalis kurių tęsėsi dešimtmečius ar net šimtmečius, pasekmė. Lėtas Otomanų imperijos byrėjimas prasidėjo 1783 m., o procesas savo galą pasiekė Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje.
Besitęsiantis karas Ukrainoje yra ne vienintelis toks priminimas, kad Sovietų imperijos iširimo procesas dar nėra baigtas. Kiti priminimai – įšaldyti arba pusiau įšaldyti konfliktai Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Kalnų Karabache ir Čečėnijoje.
Pamoka, kurios šios dienos politikai galėtų pasimokyti iš imperinių žlugimo istorijos, yra ta, kad tarptautinės bendruomenės vaidmuo yra svarbiausias veiksnys aiškinantis santykius tarp buvusių valdovų ir pavaldinių, rašo S.Plochijus.
Vos kelios stabilios valstybės sugebėjo susikurti ant žlugusių imperijų griuvėsių be stiprios tarptautinės paramos. Net JAV nepriklausomybei buvo gyvybiškai svarbus prancūzų vaidmuo, kovoje dėl Graikijos valstybės – rusų ir britų įtaka, o be JAV paramos buvusioms Varšuvos pakto šalims vargiai būtų pasisekę. Pašaliečių vaidmuo visada buvo ir išliks svarbiausiu veiksniu bet kokiuose poimperiniuose susitarimuose.
Todėl, žvelgiant į dabartinę situaciją, JAV ir NATO vaidmuo yra be galo reikšmingas sprendžiant konfliktus Ukrainoje ir kituose karštuose posovietinės erdvės taškuose.
S.Plochijaus teigimu, Sovietų Sąjungos – paskutinės Europos imperijos – žlugimas dar toli gražu nesibaigė.
