– Papasakokite apie save.
– Aš esu Shamalas Hassanas, gimiau 1977 metais Sulaymaniyah miestelyje, Irake.
– Koks yra Jūsų įsimintiniausias vaikystės nuotykis?
– 1991 metais, kai mes su šeima turėjome pabėgti iš savo šalies, Irako, į Iraną. Mes tapome pabėgėliais.
– Kodėl Jūsų šeima bėgo? Kokios buvo to aplinkybės?
– Visa tai vyko dėl karo.
– Kuo šiuo metu užsiimate?
– Šiuo metu esu vyrų kirpėjas Didžiojoje Britanijoje, tačiau tai nėra mano svajonių darbas. Kai buvau mažas, svajojau tapti aktoriumi, o mano tėvai visada norėjo, kad būčiau vaistininkas.
Pavojinga kelionė į Europą
– Ką tik minėjote, kad šiuo metu gyvenate Didžiojoje Britanijoje. Kodėl nusprendėte persikelti iš savo šalies?
– Aš buvau jaunas vyras iš didelės šeimos, kurioje be manęs buvo dar 8 vaikai: 4 broliai ir 4 seserys. Dėl karo mūsų gyvenimas buvo labai sunkus, aš negalėjau pabaigti mokyklos. Mūsų šeimai buvo sunkus metas.
Todėl nusprendžiau paaukoti save, savo gyvenimą, kad galėčiau padėti šeimai ir ji galėtų gyventi geriau. Todėl aš rizikavau savo gyvybe. Būdamas toks jaunas, 22 metų, aš suradau mafiją, kuri padėjo man išvykti iš šalies, tačiau aš turėjau sumokėti 5000 svarų.
Prieš išvykstant, mafija susitiko su manimi bei mano tėčiu ir paaiškino, kad tai, ką ruošiuosi padaryti, yra labai pavojinga, o pirmas dalykas, kuris gali nutikti – kulka tarp akių. Tai išgirdęs mano tėtis nenorėjo, kad vykčiau, bet, kadangi, buvau jaunas ir drąsus, nusprendžiau, kad vis tiek vyksiu. Iš karto sumokėjau mafijai šiek tiek pinigų į priekį.
Tėtis nenorėjo manęs išleisti, su ašaromis akyse prašė likti, bet aš buvau užsispyręs ir tikinau, kad viskas bus gerai, kad pakeisiu jų gyvenimą. Kai aš sumokėjau depozitą, jie pasakė, kurią dieną yra planuojamas išvykimas. Iki tos dienos buvo likę šiek tiek laiko, todėl ruošiausi tam psichologiškai.
Išvykimo dieną mūsų buvo apie 50-60 žmonių, iš kurių dauguma buvo mano metų, keli – vyresnio amžiaus, taip pat kelios šeimos. Mes turėjome pereiti tris šalis, kad pasiektume Turkiją. Neturėjome daug maisto, tik truputėlį riešutų ir nedaug gėrimo. Tuo metu buvo labai šalta, daug sniego.
Kelionė iš Irano į Turkiją užtruko apie 50-60 dienų. Mes galėjome eiti tik naktį, nes mums reikėjo pereiti sienas, o dieną kariai galėjo lengvai pastebėti mus ir nušauti. Kai buvo šviesu, mes turėjome likti savo vietose ir nejudėti, kol nesutems, o tada vėl judėdavome iki kitos sienos.
Tarp Irano ir Turkijos mafija nukirpo vielas, kad mes galėtume pereiti sieną. Kad ir kaip būtų gaila, ne visi pasiekė Turkiją, kai kurie susprogo, nes minos buvo visur.
Atvykę į Turkiją turėjome laukti kitos mafijos, kuri turėjo lydėti mus iki kitos šalies. Žinoma, buvo labai sunku, neturėjome maisto, gėrimo, buvo šalta, visi buvome pavargę. Buvo labai sunku.
Šešis mėnesius turėjau gyventi Turkijoje, kol šeima sutaupė pinigų, kad galėčiau sumokėti mafijai ir ji mane išsiųstų į kitą šalį. Visi gyvenome viename kambaryje, negalėjome išeiti, nes buvome nelegaliai atvykę, ir jeigu mus būtų pastebėjusi policija, būtų išsiuntusi atgal į Iraką. Kai mano šeima sutaupė pinigų – 2 500 svarų – sumokėjome mafijai ir ji su jachta perplukdė mus į Graikiją.
Tu negali juokauti su mafija, nes jie gali tave nužudyti. Kai atvykome į Graikiją, viskas prasidėjo nuo pradžių: neturėjome, kur gyventi, buvome benamiai. Mes vėl turėjome ieškoti darbo, kad galėtume užsidirbti pinigų pragyvenimui. Kai tu esi jaunas vyras, tu negali niekuo pasitikėti, tu turi tikėti tik savimi ir tik pats gali sau padėti – tu turi eiti ir dirbti.
Tada aš sutaupiau pinigų ir vėl sumokėjau mafijai, kad mane su sunkvežimiu pervežtų iš Graikijos į Italiją. Sunkvežimyje buvo tik metro dydžio tarpas, kuriame mes turėjome pasislėpti ir taip keliauti. Man pasisekė, aš atvykau į Italiją.
Tada istorija vėl kartojosi, nes vėl darėme tą patį, kad iš Italijos nuvyktume į Prancūziją. Mums reikėjo būti jau susitaupius pinigų, kad galėtume nuvykti į Prancūziją, nes jei tuo nebūtume pasirūpinę anksčiau, dar būdami Italijoje, mums būtų buvę labai sunku, kadangi Prancūzijoje yra labai sudėtinga susirasti darbą.
Dar būnant Graikijoje, reikėjo nuspręsti, į kurią šalį norime vykti toliau, tai yra į Italiją, Vokietiją, Prancūziją, Didžiąją Britaniją ar Skandinavijos šalis. Tada aš nusprendžiau, kad jeigu aš kur nors noriu vykti, tai vienareikšmiškai yra tik Didžioji Britanija.
– Kodėl tai buvo būtent Didžioji Britanija?
– Aš turėjau draugų, kurie jau ten buvo, ir jie man sakė, kad tai yra geriausias pasirinkimas. Man nebuvo svarbu, į kurią šalį vykti, svarbiausia man buvo pakeisti savo ir artimųjų gyvenimą.
Man labai pasisekė, kad aš pasiekiau Prancūziją, kadangi buvo labai daug žmonių, mano draugų, kurie jos nepasiekė, nes kai kurie mirė sunkvežimyje, kiti vandenyne, o dar kitus, kaip jau minėjau anksčiau, pražudė minos.
Buvo labai daug žūčių. Kai atvykau į Prancūziją, man vėl reikėjo rasti kitą mafiją, kuri galėtų mane pervežti į Didžiąją Britaniją. Tai turėjo būti saugus būdas, kadangi aš norėjau likti gyvas, kad vėliau galėčiau padėti savo šeimai. Man pasisekė per kelias savaites pasiekti Didžiąją Britaniją ir dabar jau yra 20 metų kaip ten gyvenu. Iš Prancūzijos atvykti į Didžiąją Britaniją man kainavo dar 500 svarų. Visa tai vyko 2000 metais.
„Mafijai svarbūs tik pinigai“
– Ar tai, kad Jūs bendradarbiavote su įvairiomis mafijomis, nepaveikė Jūsų gyvenimo?
– Ne, tai buvo tik jų darbas. Tai kažkas panašaus lyg nuėjimas į parduotuvę nusipirkti cigarečių pakelio: pasiėmei prekę, sumokėjai, išėjai ir viskas, tu nebenori matyti daugiau tos pačios pardavėjos, ji tau yra niekas. Mafija nėra malonūs žmonės, tu nenori jų turėti savo gyvenime, kaip ir jie tavęs. Jiems svarbūs tik pinigai.
– Ar kas nors padėjo atsitiesti Didžiojoje Britanijoje?
– Niekas nepadėjo, aš ten buvau vienas.
– Ar atvykęs nepatyrėte kultūrinio šoko, kas buvo sunkiausia pačioje pradžioje? Tikrai taip, šokas buvo didžiulis.
– Aš nemokėjau kalbos, du žodžiai, kuriuos žinojau atvykęs į šią šalį, buvo „vištiena“ ir „vanduo“, nieko daugiau.
Buvo labai sunku, kadangi aš turėjau susirasti darbą, kad galėčiau išgyventi, tačiau vienintelė pagalba, kurios sulaukiau, buvo tokia, kad valdžia davė leidimą dirbti. Kai susiradau darbą, po truputį viskas pradėjo gerėti, lengvėti, nes turint pinigų, viskas pradeda krypti į gerąją pusę.
Jau 20 metų gyvenu toje šalyje, bet ir dabar dar kartais jaučiu diskriminaciją, bet aš neturiu kito pasirinkimo, taip jau yra.
– Ar nebuvo jokios diskriminacijos darbo rinkoje dėl Jūsų tautybės?
– Visur yra diskriminacija, kiekvienoje šalyje, bet, tiesą pasakius, aš, galbūt, nesupratau jos, kadangi nekalbėjau ta kalba, tad nesupratau nieko, ką jie sako. Jau 20 metų gyvenu toje šalyje, bet ir dabar dar kartais jaučiu diskriminaciją, bet aš neturiu kito pasirinkimo, taip jau yra.
– Koks vienas dalykas buvo pats sunkiausias integruojantis į kitą kultūrą?
– Vėl tas pats atsakymas – kalba.
„Patarčiau niekada negailėti savęs“
– Nenuostabu, jog kiekvienas žmogus klysta, patiria nesėkmes, ir kaip suprantu iš Jūsų istorijos apie kelionę į Didžiąją Britaniją, Jūs esate ne išimtis. Taigi pažvelgęs į savąsias, kokį patarimą duotumėte mažam vaikui?
– Aš patarčiau niekada negailėti savęs. Jeigu nepatenkintas esate savo gyvenimu – eikite ir keiskite jį. Neateis Kalėdų senelis ir neatneš jums nieko. Turite patys tai padaryti. Aš niekada neprašiau pagalbos, jei aš esu nepatenkintas savo gyvenimu, aš ir turiu jį keisti.
– Koks britų bruožas Jus labiausiai džiugina?
– Niekas manęs nedžiugina (juokiasi – red.). Valdžia ir įstatymai yra vienintelis geras dalykas, kadangi jie davė man galimybę likti šalyje. Čia aš sutikau savo žmoną ir dabar turiu du nuostabius vaikus.
O koks dalykas, priešingai, labiausiai erzina?
– Kai būdavau darbe ir taip sunkiai dirbdavau, niekas manęs neįvertindavo ir žmonės, kurie dirbdavo mažiau ir lengviau, būdavo labiau įvertinti būtent todėl, kad jie yra tos šalies piliečiai, o aš esu svetimtautis.
– Kokios tradicijos nėra Didžiojoje Britanijoje, bet Jūs norėtumėte, kad būtų?
– Tai yra Eid al-Adha šventė. Mums, musulmonams, tai yra kažkas tokio, kaip jums Kalėdos. Deja, Didžiojoje Britanijoje to nėra, žmonės negauna atostogų tomis dienomis.
– Ką patartumėte planuojantiems persikelti gyventi į Didžiąją Britaniją?
– Ši šalis davė man geriausias pamokas, kokias gali kas nors duoti, ir kiekvienas turėtų čia atvykti bent keliems mėnesiams.
– Kaip dažnai grįžtate į Iraką?
– Tai priklauso nuo to, kiek aš esu užsiėmęs. Kai aš išvykau iš Irako, pirmą kartą ten grįžau po 7 metų. Mano mama labai džiaugėsi, kadangi išvykau vienas, tuščiomis rankomis, o grįžau jau su savo sukurta šeima. Paskutinį kartą, kai lankėmės Irake, buvo praėję 5 metai.
Į Iraką kol kas negrįš
– Ar planuojate grįžti gyventi atgal į Iraką?
– Jei aš neturėčiau žmonos ir vaikų, jau rytoj susikraučiau daiktus ir grįžčiau ten.
– Kodėl būtent dėl žmonos? Ar ji yra nusiteikusi prieš?
– Ne, tiesiog galimybės, kurias mes turime Didžiojoje Britanijoje, neprilygtų tam, ką mes turėtume Irake. Čia mums geriau.
– Kuo žmonės užsiima Irake?
– Dauguma žmonių nori turėti savo verslus ir būti viršininkais, tačiau kiti dirba viešajame sektoriuje, valdžioje, taip pat mokytojais.
– Kokie „vėjai“ Jus atpūtė į Lietuvą?
– 2006 metais aš sutikau svarbiausią žmogų savo gyvenime, tai – mano žmona. Niekada negalvojau, kad praleisiu su ja 14 metų. Iš pradžių negalvojau, kad ji bus tas žmogus, su kuriuo norėsiu praleisti visą savo gyvenimą, bet ji įrodė man, kad aš klydau.
Praėjus vos metams mūsų buvimo kartu, ji pakvietė mane vykti kartu į Lietuvą ir susipažinti su jos šeima. Taigi pirmą kartą į Lietuvą atvykau 2007 metų liepos mėnesį. Kai mūsų lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, mums buvo sunku, kadangi iš karto mūsų nenorėjo įleisti, iškilo nesusipratimų, bet galiausiai mus įleido.
Tada aš sutikau jos šeimą ir svarbiausias žmogus, kuris pakeitė mano nuomonę apie ją, buvo jos mama. Tada aš nusprendžiau, kad jeigu ji bus tokia, kaip jos mama, ji bus tinkama žmona. Lietuvoje mes praleidome 2 savaites, sutikau daug nuostabių žmonių, aplankėme kai kurias vietas, viena iš jų buvo Klaipėda. Man labai patiko, tai nuostabus miestas.
Tačiau man buvo ganėtinai sunku renkantis maistą, kadangi neradau, kas man patiktų. Dauguma patiekalų buvo iš kiaulienos. Tačiau dabar viskas pasikeitė. Mažame miestelyje, Skaudvilėje, dabar jau galiu rasti dvi greito maisto užkandines, kas yra didelis pasikeitimas ir pasiekimas, mano nuomone. Čia yra daug mielų žmonių ir jaučiuosi lyg tai būtų mano antrieji namai, čia aš nesijaučiu kitoks.
– Ar nebuvo sunku patikėti savo gyvenimą kitos tautybės žmogui?
– Tikrai ne, religija niekada nestovėjo tarp mūsų su žmona. Tai buvo geriausias mano priimtas sprendimas. Mes manome, kad jei mes taip galime padaryti, taip gyventi, tai ir kiti gali. Šeima mums yra svarbiausia.
– Kas labiausiai patinka lietuvių kultūroje?
– Sunku pasakyti. Vėl pasikartosiu, kad sutikau daug nuostabių žmonių. Man teko dalyvauti žmonos brolio vestuvėse, vykusiose pagal visas lietuvių kultūros tradicijas, ir jos man labai patiko. Pati šalis yra labai graži.
Mačiau daug savo gyvenime, aplankiau daugybę šalių, todėl neturiu svajonių šalies. Vienintelė mano svajonė yra pamatyti vaikus užaugusius.
– Kokią šalį dar norėtumėte aplankyti? Kodėl?
– Mačiau daug savo gyvenime, aplankiau daugybę šalių, todėl neturiu svajonių šalies. Vienintelė mano svajonė yra pamatyti vaikus užaugusius.
– Kuo, Jūsų nuomone, skiriasi Irako, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos žmonės?
– Dvi šalys yra tikinčios ir viena, kuri netiki niekuo. Irakas ir Lietuva yra tikinčios šalys.
– Ko tikitės iš savo vaikų?
– Tikiuosi, kad ko aš neturėjau, jie turės, tačiau to sunkaus momento, kurį patyriau aš, stengiuosi ir meldžiuosi, kad jie neturėtų.
– Ačiū už Jūsų nuoširdžius atsakymus!
