Penktadienio rytą amerikiečiai oro pajėgų kariškiai atsidūrė giliai priešo teritorijoje. Vieni. Ginkluoti tik pistoletais. Naikintuvo pilotas palaikė „nuolatinį ryšį“ su savo daliniu ir maždaug po šešių valandų buvo išgelbėtas saviškių pajėgų, sudarytų iš smarkiai apšaudytų atakos lėktuvų ir sraigtasparnių.
Tačiau už orlaivio ginklų sistemas atsakingas karininkas dingo.
Per chaosą, kilusį katapultavimosi metu – tai pavojingas, gyvybę gelbstintis manevras – jis atsiskyrė nuo piloto. Jam surasti paskelbta plataus masto paieška, dviems dienoms prikausčiusi JAV karinių pajėgų ir Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) pareigūnų dėmesį visame mūšio lauko teatre.
Tai pasakojimas apie karininko kovą dėl išlikimo ir išsigelbėjimą. Jis paremtas pokalbiais su maždaug dešimčia dabartinių ir buvusių kariškių bei administracijos pareigūnų, sutikusių kalbėti su anonimiškumo sąlyga, kad galėtų aptarti jautrią operaciją.
Stebėjimo lėktuvai ir dronai „šukavo“ teritoriją netoli tos vietos, kur nukrito lėktuvas, bet lakūno ar kokių nors ženklų, kad jis būtų gyvas, nerado, prisiminė vienas amerikiečių kariuomenės pareigūnas, informuotas apie gelbėjimo operaciją.
„Būklė nežinoma“ – taip jį apibūdino kariškiai.
Žemę pasiekusio karininko strategiją galima apibūdinti dviem žodžiais: vengimas ir išgyvenimas. Apsuptas potencialių priešų, jis užkopė į 2133 m aukščio kalnagūbrį ir įsispraudė į plyšį, kur tikėjosi likti saugus, kol ji suras JAV pajėgos.
Tuo metu JAV centrinė vadovybė jau rengė pranešimą, kad orlaivis sudužo ir pilotas buvo išgelbėtas.
Tačiau kaip tik tuo metu, kuomet ketinta paskelbti pareiškimą – praėjus maždaug 14 valandų po to, kai naikintuvas buvo numuštas, – JAV pareigūnai sulaukė informacijos apie ginkluotės sistemų karininko buvimo vietą.
Karinių oro pajėgų naikintuvų pilotai ir ginkluotės karininkai yra aprūpinti švyturėliais ir saugaus ryšio prietaisais, kad galėtų koordinuoti savo veiksmus su gelbėtojais. Tačiau jiems taip pat yra įskiepyta pastoviai neskelbti savo buvimo vietos ir riboti švyturėlio, kurį gali pastebėti priešas, naudojimą.
JAV centrinės vadavietės pareigūnai nedelsdami atmetė idėją skelbti parengtą pranešimą. Pentagono vadovas Pete'as Hegsethas paskambino prezidentui Donaldui Trumpui ir pareiškė, kad, kol egzistuoja tikimybė, jog pavyks surasti dingusį karininką, informaciją apie piloto išgelbėjimą reikia laikyti paslaptyje.
Tuo tarpu į kariškio paiešką leidosi ir Irano pusė. Viena grupė susibūrė kalno, kuriame slėpėsi ginkluotės karininkas, papėdėje. JAV karinių oro pajėgų pulkininkas iraniečiams buvo itin vertingas: jis galėjo būti panaudotas kaip svertas derybose su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Tuo tarpu amerikiečių kariuomenei, kuri vadovaujasi mantra „nė vienas nelieka užnugaryje“, buvo gyvybiškai svarbu surasti karininką iš numušto orlaivio.
Katapultos jėgos apdaužytas karys laukė. Jis žinojo, kad tiek JAV, tiek Irano pajėgos skuba jį surasti.
Vienas karinis pareigūnas dingusio lakūno siunčiamus signalus apibūdino kaip vis nutrūkstančius. Pirmoji kariškių užduotis buvo įsitikinti, kad juos siunčiantis asmuo yra būtent tas, kurio jie ieško, o ne kas nors Irane, radęs jo įrangą.
Tuo tarpu Langlyje, Virdžinijos valstijoje, CŽA kūrė gudrų ir apgaulingą planą, kad išloštų JAV kariuomenei ir lakūnui šiek tiek daugiau laiko. Irane jie paskleidė žinią, kad karininkas buvo surastas ir sausumos konvojumi išgabenamas iš šalies. Tikėtasi, kad iraniečiai nukreips savo pastangas jį rasti nuo vietos, kurioje, kaip manoma, buvo dingusysis, ir sutelks dėmesį į iš regiono vedančius kelius.
Anot aukšto rango administracijos pareigūno, CŽA operacija iš tiesų sukėlė sumaištį tarp Irano pajėgų. Tačiau Iranas per pagrindinį valstybinį transliuotoją kreipėsi į visuomenę ir paragino sučiupti „priešo pilotą ar pilotus“ ir gyvus perduoti saugumo pajėgoms. Už tai pažadėtas atlygis.
Šeštadienio rytą D.Trumpas eskalavo grasinimus Iranui, žadėdamas, kad į orą išlėks visa šalies elektros infrastruktūra, jei jos vadovai neatidarys Hormuzo sąsiaurio.
„Laiko lieka nedaug – 48 valandos, o tada juos užgrius pragaras“, – rašė D.Trumpas socialiniuose tinkluose.
Tuo metu amerikiečių pajėgos jau buvo baigiamajame pasirengimo didžiulei ir sudėtingai gelbėjimo operacijai etape. Joje dalyvavo apie 100 specialiųjų operacijų pajėgų, vadovaujamų „SEAL“ 6-osios komandos elementų. Budėjimo režime veikė ir „Delta Force“ komandosai bei armijos reindžeriai. Suteikti paramą buvo parengtos kur kas didesnės įprastinės pajėgos, kurias sudarė sraigtasparniai, stebėjimo orlaiviai, naikintuvai ir degalų papildymo lėktuvai.
Vienas JAV kariuomenės pareigūnas atskleidė, kad prireikė kelių valandų, kol buvo nustatyta sudužusiu orlaiviu skridusio karininko buvimo vieta ir patvirtinta, kad tai jis.
Kariškiams padėjo CŽA, kuri pasinaudojo specialia, tik šiai agentūrai prieinama technologija. JAV ir Izraelio pareigūnai rinko žvalgybinę informaciją, kad nustatytų, ar lakūnas buvo vienas, ar jį apsupo iraniečiai, ar jis buvo paimtas į nelaisvę.
Įvertinę, kad lakūnas yra vienas, vyresnieji kariuomenės pareigūnai laukė, kol sutems, kad galėtų pradėti gelbėjimo misiją. Specialiųjų operacijų pajėgų sraigtasparniai su komandosais atskrido į atokią kalnų apsuptą vietovę, kur pasislėpęs laukė karininkas.
Aukšto rango amerikiečių pareigūnas pripažino, kad ši gelbėjimo operacija buvo viena sudėtingiausių ir kompleksiškiausių per visą JAV specialiųjų operacijų pajėgų istoriją.
Gelbėtojų komandos susidūrė su kalnuota vietove, nuogąstavo, kad juos skubės pulti Irano pajėgos, ir baiminosi dėl sužeisto lakūno sveikatos, nes jo būklė buvo neaiški.
Kariškiams pasiekus kelionės tikslą, amerikiečių kariniai lėktuvai numetė bombas, kurių ryškūs sprogimai oranžine šviesa nušvietė aplinkinių kalnų siluetus. Dar tūnodamas savo slėptuvėje sudužusio orlaivio kaininkas nurodė gelbėtojams, kur jie turėtų nukreipti savo smūgius – jis matė iš ten artėjančius iraniečius, pasakojo vienas aukšto rango kariškis. Kariai be atokvėpio šaudė iš savo ginklų, kad atgrasytų aplink esančias pajėgas nuo artėjimo jų link.
Tačiau jiems pavyko neįsivelti į susišaudymą su priešo pajėgomis. JAV pareigūnai teritoriją, kurioje slapstėsi lakūnas, apibūdino kaip griežtai priešišką Irano režimui, ir pridūrė, kad lieka neaišku, kaip arti Irano pajėgos buvo prisiartinusios prie įsitrigusio karininko.
Jį pasiekusi gelbėtojų komanda nedelsdama įlaipino jį į sraigtasparnį ir nuskraidino karininką į smėlėtą, atšiaurų pakilimo ir nusileidimo taką Irano teritorijoje, kurį specialiųjų operacijų kariškiai jau anksčiau buvo parengę galimoms gelbėjimo operacijoms ar kitiems nenumatytiems atvejams.
Pagal planą lakūnas ir gelbėjimo pajėgos turėjo staigiai įsilaipinti į du C-130 orlaivius, kad būtų kuo greičiau nugabenti į aerodromą Kuveite ir išvengtų bet kokio papildomo pavojaus.
Tačiau viskas pakrypo netikėta linkme: vieno, o galimai ir abiejų orlaivių ratai įstrigo.
Valandos bėgo. Pastangos atlaisvinti įstrigusius ratus pasirodė esančios bevaisės. Taigi, komandosai nusprendė į pagalbą iškviesti papildomų orlaivių jiems išgabenti.
Pentagono ir Centrinės vadavietės pareigūnai laukė sulaikę kvapą. Garantuota pavojingos misijos sėkmė, atrodžiusi ranka pasiekiama, vėl nutolo.
Galiausiai gelbėtojų komandos ir sužeistas ginklų sistemų operatorius buvo įsodinti į tris naujai atvykusius pakaitinius orlaivius. Gelbėtojų komandai išvykus, amerikiečių kariniai lėktuvai subombardavo dviejų lėktuvų nuolaužas, užuot leidę joms patekti į Irano rankas.
Kilo saulė. Trys lėktuvai vienas po kito pakilo iš nuošalaus aerodromo. Pirmiausia pakilo lėktuvas su išgelbėtu lakūnu, po to kiti.
Kai Baltuosius rūmus pasiekė žinia, kad orlaiviai paliko Irano oro erdvę, D.Trumpas išdidžiai paskelbė, kad misija pavyko.
„MES JĮ TURIME!, – praėjus kelioms minutėms po vidurnakčio Vašingtone socialiniuose tinkluose pareiškė D.Trumpas. - Šį drąsų karį, kuris buvo už priešo linijos klastinguose Irano kalnuose, persekiojo mūsų priešai, artėjantys kas valandą.“
Prezidentas pranešė, kad išgelbėtas lakūnas „patyrė sužalojimų“, bet užtikrino, kad jam „viskas bus gerai“.
Visi komandosai buvo saugūs. Amerikiečių aukų išvengta.
Atrodė, kad tai ypatinga akimirka, bet ji truko neilgai. Jau Velykų rytą D.Trumpas sugrįžo į nepopuliaraus karo, kuriam, atrodo, neturi aiškios baigties strategijos, tikrovę. Lakūnas buvo saugus, tačiau Hormuzo sąsiaurį vis dar kontroliavo Iranas, o tai kėlė grėsmę penktadaliui pasaulio naftos ir globaliai ekonomikai.
-
„JAV ir Izraelis negali sutikti su Irano sąlygomis“: štai kodėl paliaubos yra tokios trapios
-
Europa kaip ant adatų: bijo, kad jai teks sumokėti už Trumpo „betvarkę“ Irane
-
Po mirtinų sprogimų – netikėtas Vengrijos pasiūlymas Iranui
-
Karas Artimuosiuose Rytuose: naujausi įvykiai
-
Kaip į paliaubas sureagavo Irano režimo žmonės: „Jokiu būdu nepasitikime Amerika“
-
Europos Sąjunga piktinasi Irano sumanymu apmokestinti Hormuzo sąsiaurį
-
Po paliaubų paskelbimo – nesibaigiantis tanklaivių „kamštis“: kas nutiko
D.Trumpas bandė įbauginti Amerikos sąjungininkus Europoje ir Azijoje, kad šie ateitų į pagalbą, tačiau jo maldavimai liko neišgirsti. Dėl to jis pykčiu persmelktoje profaniškoje žinutėje socialiniuose tinkluose vėl ėmė grasinti Irano lyderiams.
„Antradienį Irane bus elektrinių diena ir tiltų diena, viskas viename. Daugiau nieko panašaus nebus!!!, – rašė D.Trumpas. – Atidarykite tą suknistą sąsiaurį jūs, bepročiai, arba jūsų gyvenimas taps pragaru – JŪS PAMATYSE! Garbė Alachui. Prezidentas DONALDAS J. TRUMPAS“, – rašė jis.
Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
© 2026 The New York Times Company
