„Laimingos SSSR sugriuvimo dienos!“ – pirmą Kalėdų dieną skelbta oficialioje šiuo metu sunkiame kare su SSRS įpėdine Rusija kovojančios Ukrainos paskyroje tviteryje.
Nors 1991 m. gruodį nepriklausomomis tapusios buvusios Sovietų, arba Tarybų, Sąjungos šalys gerai nujautė nuo 1922 m. sukurtos sąjungos galą, tačiau jos griuvimu galima laikyti kelias datas.
Viena jų – minėtoji gruodžio 25 d., kai iš TSRS prezidento pareigų pasitraukė Michailas Gorbačiovas, o virš Kremliaus kabanti TSRS vėliava buvo pakeista į Rusijos.
Kita data – gruodžio 26 d., kai TSRS Respublikų tarybos aukštieji rūmai priėmė deklaraciją dėl TSRS egzistavimo nutraukimo.
Kiti tokia data laiko gruodžio 8 d., kai tarp Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovų buvo pasirašytas vadinamasis Belovežo susitarimas, faktiškai nulėmęs sąjungos baigtį, nors po to dar teko imtis nemažai teisinių formalumų.
Kad ir kaip bebūtų, Sovietų Sąjungos nebėra jau 31 metus.
Nepaisant to, jos idealų palikimas vis dar jaučiamas dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino vykdomoje vidaus ir užsienio politikoje.
Tuo tarpu Lietuvoje dar apie penktadalis visuomenės mano, kad tais laikais gyventi buvo geriau nei dabartinėje Lietuvoje.
Milžino griūtis: kaip visa tai vyko
Esminiai pokyčiai SSRS prasidėjo po 1985 m. generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų, kurios lėmė išaugusius nepriklausomybės protestus visose socialistinėse respublikose, kai kur nedidelius, kitur milžiniškus.
Tačiau vienas ryškiausių simbolinių įvykių, be abejo, yra Berlyno sienos griūtis, įvykusi 1989 m. lapkričio 9 d.
1961 m. nuo SSRS priklausomos Rytų Vokietijos iniciatyva pradėtos statyti sienos, daugeliui metų fiziškai perskyrusios Berlyną į dvi dalis, pralaužimas ir sugriovimas, buvo ryškus ženklas, kad laikai keičiasi.
Simbolinė šio įvykio prasmė jau ne kartą apkalbėta – suvienyta Vokietija lėmė geležinės uždangos tarp Rytų ir Vakarų griuvimą ir atnešė pažadą Rytams, kad pasaulis nebebus toks kaip anksčiau.
1989–1991 m. komunistinės vyriausybės buvo nuverstos Albanijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rytų Vokietijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje.
Nors Sovietų Sąjunga formaliai buvo valstybių sąjunga, tačiau jos sudėtyje esančioms valstybėms neužteko tiesiog rinkimais pakeisti valdžią – teko nuo Maskvos atsiskirti paskelbiant nepriklausomybę.
Pirmoji kovo 11 d. tai padarė Lietuva, netrukus, gegužės 4 d., Latvijos TSR Aukščiausiasis teismas priėmė Deklaraciją dėl Latvijos nepriklausomybės atkūrimo. Nepriklausomybės skelbimo procesai įsibėgėjo 1991 m.
1991 m. rugpjūtis atnešė Sovietų Sąjungai galutinį smūgį – rugpjūčio 19 d. prasidėjo ir per tris dienas žlugo karinis pučas Maskvoje.
Juo KGB remiami aukšti Komunistų partijos politikai bandė užkirsti kelią sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui 1991 m. rugpjūčio 20 d.
Nors ši sutartis numatytą dieną nepasirašyta, tačiau tai tik buvo laikinas griūties atidėjimas. Per tų metų rugpjūtį nepriklausomybę paskelbė dar šešios SSRS respublikos.
SSRS valdžia 1991 metų rugsėjo 6 d. pagaliau pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę.
Vienas paskutinių sąjungos egzistencinių akordų sugrotas gruodžio 8 d. Belovežo girioje esančioje viloje: ten pasirašyta Belovežo sutartis, pagal kurią buvo įkurta Nepriklausomų valstybių sąjunga (NVS) tarp Rusijos, vadovaujamos Boriso Jelcino, Baltarusijos vadovo Stanislavo Šuškevičiaus bei Ukrainos vadovo Leonido Kravčiuko.
Tai laikoma viena kertinių SSRS žlugimo datų, kadangi taip Sovietų Sąjungos vadovybė prarado realią galią, susitarime konstatuotas jos suirimas.
Nors gruodžio 11 dieną TSRS Konstitucinės priežiūros komitetas pasmerkė Belovežo susitarimą, tai jau neturėjo realios reikšmės. Gruodžio 21 d. prie NVS prisijungė dar aštuonios buvusios TSRS valstybės.
1991 m. gruodžio 25 d. iš TSRS prezidento pareigų pasitraukė M. Gorbačiovas, o virš Maskvos Kremliaus kabanti TSRS vėliava buvo nuleista. Vietoj jos pakelta naujoji Rusijos vėliava.
Kitą dieną, 1991 m. gruodžio 26 d. TSRS Respublikų tarybos aukštieji rūmai priėmė deklaraciją dėl TSRS egzistavimo nutraukimo.
Galiausiai 1991 m. gruodžio 31 d. Jungtinės Tautos priėmė Rusijos prezidento prašymą pripažinti Rusijos Federaciją TSRS teisių ir pareigų paveldėtoja.
V.Putinas ir TSRS: nostalgija ir kadaise pajusta bejėgystė
Nors praėjo 30 metų, šiandieninėje Rusijoje dar apstu simbolinių ženklų ir aliuzijų į TSRS, kurie jau išnykę Baltijos šalyse. Pavyzdžiui, ten dar gausiai stovi paminklai Leninui, Stalinui ir kitiems buvusiems Sovietų Sąjungos veikėjams, nekalbant apie tai, kad pats mumifikuotas Leninas dar tebeguli mauzoliejuje šalia Kremliaus.
Po 1990 m. paskelbtos nepriklausomybės Rusija įteisino naują himną – rusų kompozitoriaus Michailo Glinkos „Patriotinę dainą“. Tačiau jau 2000 m. naujojo prezidento Vladimiro Putino iniciatyva himno melodija atkeista į tą pačią, naudotą tarybiniais metais, tik pakeičiant himno žodžius.
Sovietų Sąjungos griūtis stipriai asmeniškai paveikė 1952 m. gimusį Vladimirą Putiną, kuriam tai ilgą laiką buvo vienintelė realybė, kurią jis matė. Netgi 1985 m. nusiųstas dirbti į kitą socialistinę šalį, Rytų Vokietiją, itin didelio skirtumo būsimas Rusijos prezidentas greičiausiai nepamatė.
1991 m. gruodį, kai TSRS neišvengiamai riedėjo link subyrėjimo, V.Putinas dirbo Sankt Peterburgo, kuris vos prieš pora mėnesių buvo pervadintas iš Leningrado į savo istorinį vardą, mero Anatolijaus Sobčako administracijoje.
Tačiau pirmuosius realius TSRS subyrėjimo ženklus jis pajautė gerokai anksčiau. 1985 m. kaip KGB agentas išsiųstas į Rytų Vokietiją, 1989-aisiais V.Putinas iš arti galėjo stebėti neišvengiamus pokyčius TSRS valstybėje-satelitėje.
Kaip rašė BBC savo 2015 m. straipsnyje, pavadintame „Vladimirą Putiną formavę Vokietijos metai“, 1989 m. gruodžio 5 d., praėjus vos kelioms savaitėms po Berlyno sienos griūties, nedidelei grupuotei nusprendus šturmuoti KGB pastatą Vokietijos mieste Drezdene, V.Putinas skambino į Raudonosios armijos tankų dalinį prašydamas atsiųsti pagalbos.
„Mes negalime daryti nieko be Maskvos įsakymo, – taip atsakė balsas kitame laido gale. – O Maskva tyli.“
Nors minią pavyko atkalbėti nuo šturmo pagrasinant sargybinių turimais ginklais, šis momentas neretai įvardijamas kaip vienas labiausiai įsirėžusių į V.Putino gyvenimą. Jis teigė suvokęs Rusijos bejėgiškumą.
„Manau, kad tai yra raktas į Putino supratimą, – 2015 m. BBC sakė V.Putino biografas vokietis Borisas Reitschusteris. – Jei jis nebūtų gyvenęs Rytų Vokietijoje, turėtume kitą Putiną ir kitą Rusiją.“
2000 m. tapęs prezidentu, V.Putinas ne kartą išsakė aiškią nuomonę, kad TSRS žlugimas buvęs klaida.
Štai dar 2005 m. jis Sovietų Sąjungos griūtį pavadino „didžiausia šimtmečio geopolitine katastrofa“.
2021 m. gruodį, likus daugiau nei dviem mėnesiams iki invazijos į Ukrainą, jis pavadino 1991 m. įvykusį Sovietų Sąjungos iširimą „istorinės Rusijos išnykimu Sovietų sąjungos vardu“.
„Prie ruso buvo geriau“ vis mažėjančiai daliai lietuvių
Nors nuo formalaus Sovietų Sąjungos žlugimo praėjo jau 31 metai, o Lietuva jai nepriklauso dar ilgiau, planinės ekonomikos laikai ir apribotas ryšys su likusiu pasauliu mūsų šalyje vis dar turi gerbėjų.
Tiesa, vis mažiau, rodo apklausos.
Štai Rytų Europos studijų centro (RESC) užsakymu „Spinter tyrimai“ atliktose apklausose, darytose 2020 m., respondentams buvo suformuluotas toks klausimas:
„Viešumoje dažnai diskutuojama apie sovietinę Lietuvos praeitį. Ar jūs sutinkate, ar nesutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje?“.
Tokiam teiginiui pritarė 21 proc. respondentų – ši dalis apima tuos, kurie į klausimą atsakė „pritariu“ ir „visiškai pritariu“.
2016 m. vasarą „Baltijos tyrimų“ atliktoje apklausoje respondentų buvo paklausta: „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi nei dabar Lietuvoje?“. Tokiam teiginiui pritarė 26 proc. respondentų.
Tuo tarpu 2012 m. pabaigoje Nacionalinės rinkiminės studijos apklausos duomenimis, net 37 proc. gyventojų „visiškai sutiko“ arba „sutiko“ su teiginiu, kad „sovietiniais laikais buvo gyventi geriau negu dabartinėje Lietuvoje“.
Kaip rašoma pranešime spaudai, 2020 m. apklausoje su teiginiu, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau, dažniau nesutiko aukščiausio išsimokslinimo, didesnių pajamų (501–700 eurų) grupės respondentai.
Visiškai nesutiko – aukščiausio išsimokslinimo ir didžiausių pajamų (daugiau nei 700 eurų) grupės atstovai. Be to, neigiamą požiūrį į sovietmetį išsakantys gyventojai dažniau turi neutralią arba teigiamą nuomonę apie demokratijos veikimą Lietuvoje. Požiūris į sovietmetį taip pat koreliuoja su palankiu Rusijos užsienio politikos vertinimu.
Panašios tendencijos pastebėtos ir 2016 m. bei 2018 m. tyrimuose.
Pagal viešai prieinamus šaltinius parengė Gytis Kapsevičius
