Kodėl tūkstančiai japonų nusprendžia nutraukti saitus su buvusiu gyvenimu ir kaip veikia žmonių „išgaravimo“ verslas, aprašė lenta.ru.
Gėdos kultūra
Katsufumi Kuni negalėjo skųstis savo gyvenimu: jis baigė prestižinį universitetą ir įsidarbino brokeriu. Jo karjera klostėsi sėkmingai, jis entuziastingai griebdavosi naujų projektų. Bet viskas žlugo, kai dėl nesėkmingos investicijos jis vienu mostu prarado 400 milijonų jenų (apie 3,055 mln. eurų). Vadovai visą kaltę suvertė Kuni, jį ėmė persekioti įniršę klientai ir skolų išieškotojai.
Vieną rytą jis tiesiog sėdo į traukinį ir dingo, visiems laikams palikęs savo ankstesnįjį gyvenimą. Slėpdamas savo praeitį ir tikrąjį vardą, jis vertėsi atsitiktiniais darbais statybose ir pasilinksminimo įstaigose. Kuni žinojo, kad jo ieško artimieji, bet suprato, kad kelio atgal nebėra.
„Aš nesvajojau apie naują gyvenimą, aš tiesiog pabėgau, štai ir viskas. Pabėgimas nesuteikia man garbės. Pabėgdamas aš netapau turtingesnis, nepakilo mano socialinis statusas. Man svarbiausia buvo likti gyvam“, – kalbėdamasis su prancūzų žurnaliste Léna Mauger, savo istoriją papasakojo Kuni.
L.Mauger, kartu su savo vyru fotografu Stéphane'u Remaeliu, penkerius metus tyrinėjo „išgaruojančių žmonių“ (jap. – jōhatsu) fenomeną ir išleido apie tai knygą. „Mane apstulbino tai, kad mūsų laikais, kai egzistuoja ištobulintos sekimo sistemos ir socialiniai tinklai, galima be pėdsakų išnykti tokioje modernioje šalyje, kaip Japonija“, – teigia žurnalistė L.Mauger.
Nors pats fenomenas Japonijoje anaiptol nėra kažkas naujo, jį apibūdinantis pavadinimas atsirado gana neseniai – po to, kai 1967 metais pasirodė pseudodokumentinio kino žanro filmas „Žmogaus išgaravimas“. Filmo siužetas sukasi aplink dingusio vyriškio paieškas, kurias vykdo jo nuotaka, filmo režisierius ir filmavimo komanda.
Aštuntajame dešimtmetyje šis reiškinys buvo romantizuojamas ir asocijuodavosi su mėginimu išsilaisvinti iš nenusisekusios santuokos pančių: tuo metu įteisinti skyrybas būdavo itin sunku, ir nelaimingi sutuoktiniai neretai pasirinkdavo inscenizuoti savo dingimą be žinios, kad galėtų pradėti gyvenimą nuo švaraus lapo.
Tačiau ilgainiui šis fenomenas įgavo niūresnių ir tragiškesnių bruožų. Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pagaliau sprogo finansų burbulas, kurį ilgą laiką pūtė pokario ekonomikos pasiekimai. Kartu žlugo akcijų rinka ir nekilnojamojo turto rinka. Šalį apėmė gili ekonomikos krizė. Tolimesnis dešimtmetis buvo pakrikštytas „prarastuoju“.
Eiliniai japonai, už paskolas įsigiję itin brangaus nekilnojamojo turto, kuris dabar atpigo dešimteriopai, paskendo skolose. Situaciją apsunkino tai, kad burbulo apogėjaus metu paskolos nekilnojamojo turto įsigijimui būdavo išduodamos net šimto metų laikotarpiui: paskolą už vertės netekusį nekilnojamąjį turtą būtų tekę atidavinėti jų vaikams ir anūkams. Paskolas perpirkinėdavo jakudzos, kurios nevengė grasinti skolininkams ar net pavartoti smurtą, jeigu būdavo vėluojama susimokėti eilinę įmoką. Norėdami pasislėpti nuo kreditorių ir finansinio žlugimo gėdos, japonai dingdavo šeimomis.
2008 metų krizė vėl pakirto pradėjusią atsigauti Japonijos ekonomiką, o kartu ir eilinius žmones. Daugelis iš jų nusprendė geriau „išgaruoti“, nei prisipažinti artimiesiems, kad juos atleido iš darbo arba kad jie prisirinko paskolų, kurių nebesugeba grąžinti.
Japonijos visuomenė apskritai sukurta ant gėdos kultūros. Gėda dėl nepateisintų šeimos, darbdavio ar net valstybės lūkesčių japonams yra baisiau už mirtį. Gėdos priežastys gali būti pačios įvairiausios: skolos, atleidimas iš darbo, nesėkminga santuoka, išdavystė ar net neišlaikytas egzaminas. Kai gėdos ir kaltės jausmas tampa neištveriamas, žmonės ryžtasi kraštutiniams poelgiams: kai kas nusprendžia nusižudyti, kai kas – pradingti.
Pandemija sumažino dingimų skaičių
L.Mauger knygoje papasakota 50-mečio Norihiro istorija – akivaizdus pavyzdys to, kaip gėdos jausmas privertė žmogų išnykti be pėdsakų. Prieš dešimt metų jis nerado jėgų prisipažinti žmonai ir sūnui, kad jį atleido iš darbo. Kiekvieną rytą vyras elgdavosi taip, lyg nieko nebūtų nutikę: apsirengdavo kostiumą, pasiimdavo portfelį ir vykdavo į savo buvusią darbovietę, čia jis visą dieną prasėdėdavo priešais biuro pastatą. Kiekvieną kartą, kai Norihiro grįždavo namo, jam atrodydavo, kad artimieji pradeda kažką įtarti. Vyriškį graužė kaltės jausmas, kad jis nebesugeba aprūpinti savo šeimos.
Dieną, kai turėjo būti mokamas atlyginimas, Norihiro, kaip įprastai, nuėjo į metro, bet sėdo į traukinį, važiuojantį į priešingą pusę, nei jo buvusi darbovietė. Kaip ir daugelis kitų, nusprendusių „išgaruoti“ dėl gėdos, jis apsistojo viename iš blogos reputacijos Tokijo rajonų, kuriame rinkosi smulkūs nusikaltėliai, valkatos ir benamiai. Nuo to laiko prabėgo jau 10 metų, bet gėdos jausmas, kaip ir anksčiau, neleidžia vyriškiui grįžti į šeimą arba vėl pradėti vadintis savo tikruoju vardu.
„Nenoriu, kad mano šeima pamatytų mane tokios būklės. Jūs tik pažiūrėkite į mane. Aš atrodau kaip menkysta, aš ir esu menkysta. Jeigu numirsiu rytoj, nenoriu, kad mane kas nors atpažintų“, – sako Norihiro.
Tikslaus tokiu būdu nusprendusių išnykti žmonių skaičiaus nustatyti neįmanoma. Japonijos nacionalinė policijos agentūra kiekvienais metais paskelbia be žinios dingusių piliečių statistiką. Didžiąją jų dalį pavyksta surasti, bet tiksliai nustatyti, kiek „išgaravusiųjų“ yra tarp tų, kurie nebuvo surasti, neįmanoma. Pati tokių dingimų tema Japonijos visuomenėje lieka tabu. Toli gražu ne apie visus žmones, kurie pasirinko tokį kelią, pranešama policijai – jų šeimos, numanančios, kas galėjo nutikti su jų artimaisiais, dėl to paties gėdos jausmo nusprendžia niekam apie tai nepasakoti.
Pastaraisiais metais kasmet be žinios dingstančių japonų skaičius svyruodavo tarp 84–86 tūkstančių žmonių, tačiau 2020 metais jų sumažėjo iki 77 tūkstančių – greičiausiai dėl koronaviruso pandemijos. Pagal oficialią statistiką, daugiau nei ketvirtadalis atvejų 2019 metais buvo susiję su ligomis, tarp jų ir kognityviniais sutrikimais: savaime suprantama, kad ypatingosios situacijos režimo sąlygomis ligotų žmonių, išeinančių iš namų, skaičius gerokai sumažėjo.
Tačiau ta pati pandemija ir nuotolinis darbas, kaip ir visame pasaulyje, Japonijoje sukėlė buitinio smurto bangą. Vis daugiau Japonijos moterų ėmė susidurti su žeminimu ir sutuoktinių smurtu, tačiau ne visos panoro su tuo taikytis, todėl kreipėsi į specialias kompanijas, kurios padeda dingti be žinios, kol smurtaujančio sutuoktinio nėra namuose.
Naktinis pabėgimas
Kai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje „išgaravimai“ tapo vis dažnesni, atsirado tokių dingimų organizavimo paslaugos paklausa. Tokią paslaugą teikiančios kompanijos gavo yonige-ya pavadinimą. Pažodžiui tai reiškia „naktinio pabėgimo firmos“, nes daugelis tokių dingimų vyksta prisidengiant nakties tamsa.
Neretai jų darbuotojai apsimeta perkraustymo kompanijos krovikais arba remontininkų brigada. Sutemus jie sunkvežimiu be atpažinimo ženklų privažiuoja prie užsakovo namų, užtraukia užuolaidas, padeda greitai supakuoti ir pakrauti visus daiktus. Po poros valandų to žmogaus ir pėdos būna ataušusios.
Užsakovams padedama įsikurti naujoje vietoje ir padaroma viskas, kad jų nebūtų galima surasti – jeigu, žinoma, jie nepanorės to patys. Priklausomai nuo aplinkybių – perkraustomo turto kiekio, atstumo, ar yra vaikų, ar klientas bėga nuo kreditorių – tokių paslaugų kaina paprastai varijuoja nuo 50 tūkst. iki 300 tūkst. jenų (nuo 382 iki 2291 euro), bet gali būti ir gerokai didesnė.
Internete be vargo galima rasti tokių kompanijų svetainių. Vienoje iš jų išdėstyta detali instrukcija žingsnis po žingsnio tiems, kurie nori „persikraustyti naktį“ dėl susikaupusių skolų. Potencialių klientų prašoma pateikti kuo daugiau informacijos apie dabartinę finansinę padėtį, pasidalyti gyvenimo pabėgus planais ir pageidavimais, kada ir kaip turėtų būti organizuotas „persikraustymas“. Po paslaugos apmokėjimo ateina pagrindinio ir finalinio žingsnio – paties pabėgimo – eilė.
„Leiskite mums jus išvaduoti iš dabartinės skausmingos situacijos!“ – rašoma skelbime. Jis iliustruotas biuro darbuotojo, neviltingai prisidengusio veidą, nuotrauka.
Dar viena kompanija specializuojasi teikti paslaugas buitinio smurto ar persekiojimo aukomis tapusioms moterims. Bendrovės svetainėje pažymima, kad pagrindinė tokiose situacijose atsidūrusios moters užduotis yra pasirūpinti savo saugumu – tai yra pradingti be pėdsakų. Taip, kad apie tai niekas nesužinotų. Kompanija taip pat siūlo konsultacijas, psichologinę pagalbą ir teisininkų paslaugas po „persikraustymo“.
Dingusiojo teisės
2002 metų kovą 24 metų Naoki Miyamoto išėjo iš namų, sėdo į keltą ir dingo be žinios. Jo drabužiai liko kajutės spintoje, ant spintelės buvo kruopščiai išdėlioti visi dokumentai. Iš pradžių policija įtarė, kad jaunuolis galėjo iškristi arba iššokti per bortą, bet vėliau padarė išvadą, kad jis apskritai galėjo išlipti iš kelto dar prieš jam išplaukiant. Jis iki šiol laikomas dingusiu be žinios.
„Tegul jis tiesiog grįžta namo. Tėvai jau visiškai seni, juos pradžiugintų paprasčiausias jo telefoninis skambutis. Tiesiog kartą išgirsti jo balsą“, – kalba jo vyresnysis brolis Tsuyoshi.
Gyvas ar miręs jūsų artimasis? Kodėl jis ryžosi tokiam lemtingam žingsniui? Ar jūs dėl to kaltas? Nuolatinė atsakymų į tokius klausimus paieška, užsitęsianti ne vienus metus ar dešimtmečius, „išgaravusių“ asmenų šeimų gyvenimą daro tiesiog nepakenčiamą.
Tačiau kad ir kaip paguodos nerandantys giminaičiai bemėgintų rasti savo artimuosius, tai praktiškai neįmanoma padaryti dėl griežtų Japonijos asmens duomenų apsaugos įstatymų. Policija gali prie asmens duomenų prieiti tik tokiu atveju, jeigu iškeliama baudžiamoji byla, pavyzdžiui, dėl nužudymo. O kai žmogus dingsta be žinios, pradedama ne baudžiamoji, o civilinė byla. Ir dėl to „išgaravusiųjų“ giminaičiai lieka praktiškai be jokių artimųjų paieškos įrankių: jie negali prašyti policijos atsekti dingusiojo kelio pagal vaizdo stebėjimo kamerų įrašus ar mobiliojo ryšio kompanijų duomenis. Bankuose jiems taip pat niekas nesuteiks jokios informacijos apie ieškomo žmogaus kortelės operacijas.
Viskas, kas lieka giminaičiams ir artimiesiems, tai kreiptis į privačius detektyvus. Vienas iš jų, Yoshihide Oya, papasakojo, kad daugelis „išgaravusiųjų“ nemėgina slėpti savo tapatybės ir gyvena su savo tikrosiomis pavardėmis. Todėl dirbdami su tokiais atvejais detektyvai mėgina rasti kabliukų mokesčių deklaracijose ir kituose dokumentuose, kurie gali padėti nušviesti, kur dabar yra dingusysis, su kuo jis gyvena ir kur dirba.
„Po to, kai mes susekame ir randame tą žmogų, mes surenkame daugiau informacijos apie jo kasdienį gyvenimą, apie tai, kuo jis užsiima laisvadieniais, ir taip toliau. Kartais mes aptinkame laimingai gyvenančius žmones, o kartais – nelabai“, – pasakoja Oya.
Kad ir kaip yra susiklostęs ieškomo asmens gyvenimas, detektyvas įsitikinęs: jo darbo esmė yra atlikti tyrimą ir pateikti užsakovams nustatytus faktus, o ne už žmones spręsti, kaip jiems derėtų gyventi. Vienintelė išimtis – atvejai, kai paaiškėja, kad „išgaravęs“ žmogus buvo patyręs kliento, užsakiusio detektyvinį tyrimą, smurtą.
„Išgaruojančių žmonių“ fenomenas sukuria sudėtingą moralinę ir etinę dilemą. Kai kurie nemato problemos situacijose, kai žmogus nusprendžia savanoriškai dingti – nesvarbu, dėl kokių priežasčių: ar tai būtų kančia, kurią jam sukėlė ligtolinis gyvenimas, ar jo egoizmas ir bailumas.
„Grįžti namo arba ne – tai paties žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas turi turėti teisę savarankiškai priimti panašius sprendimus“, – mano Japonijos dingusių žmonių paieškos asociacijos vadovas Hiroshi Tahara.
Viena vertus, žmogus iš tiesų turi teisę tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip jis nori, jeigu tai nepažeidžia įstatymų. Bet ką tuomet daryti su teisėmis sutuoktinių ir vaikų, kuriuos likimo valiai paliko vienintelis maitintojas? Ką daryti su tėvų, kuriems visą likusį gyvenimą teks kankintis, nežinant, ar gyvas jų vaikas, teisėmis?
