D.Trumpas ir jo pavaldiniai neslepia tikėjimo savo dominavimu ir troškimo panaudoti nesutramdomą Amerikos galią siekiant ekonominių, geopolitinių ir vidaus pergalių.
Jo politika yra asmeninio prekės ženklo, paremto konfrontacija ir ginčų eskalavimu, tęsinys, pažymi CNN.
Tačiau vis labiau chaotiška tarptautinė padėtis ir didėjanti sumaištis šalies viduje rodo, kad prezidento taikoma eskalavimo ir prievartos taktika turi ribas – ir gali įsprausti jį į žalingus politinius kampus.
„Karas Irane tampa galutiniu Trumpo požiūrio išbandymu“, – pabrėžiama straipsnyje.
Jo instinktai gali padėti paaiškinti jo sprendimą pradėti puolimą prieš Irano karines, branduolines ir regionines ambicijas, kurio ankstesni prezidentai vengė. Tačiau Teherano atsisakymas pasiduoti D.Trumpo reikalavimams po truputį atskleidžia Amerikos – ir jo paties – galios ribas.
Sudėtingi sprendimai
Dėl to prezidentui tenka rinktis iš sudėtingų sprendimų. Jis galėtų eskaluoti konfliktą, bandydamas priversti Iraną vykdyti jo reikalavimus, tačiau taip jis gali padidinti JAV aukų skaičių ir sukelti dar didesnį ekonominį smūgį.
Jis galėtų pareikšti, kad laimėjo, ir pasitraukti, tačiau Iranas kontroliuoja Hormuzo sąsiaurį ir išlaiko prisodrinto urano atsargas, o tai paneigtų bet kokią karinės operacijos prasmę.
Tam, kad išvengtų spąstų, D.Trumpas pasirinko kelią, kuriuo eidamas JAV karinę galią sieja su savo atsisakymu užleisti pozicijas kovojančiam priešui. Jo paties naujoji sąsiaurio blokada – tai bandymas užgniaužti Irano ekonomiką, nepaisant galimo rimto smūgio pasaulinėms energijos rinkoms.
Galutinio sprendimo dėl Irano paieškos yra svarbiausia prezidento krizė.
Jam taip pat nepavyko priversti NATO sąjungininkų prisijungti prie karo, kuriam jie priešinasi ir apie kurį jiems nebuvo iš anksto pranešta. Net jo grasinimai palikti Aljansą neįtikino valstybių atsisakyti to, ką jos laiko savo nacionaliniais interesais. Jų nepritarimas kainavo JAV pasirinkimo galimybes, kuriomis jos dažnai pasikliaudavo ankstesniuose karuose.
D.Trumpo brutalus požiūris gali suveikti, pavyzdžiui, kai jis sudarė kai kuriuos sandorius naudodamasis muitų karu prieš JAV prekybos partnerius. Tačiau Kinija, kuri pati yra ekonominė supervalstybė, atsakė grasindama nutraukti itin svarbių retųjų žemių eksportą. Pekinas pasinaudojo prekybos karo galimybe, kad priverstų D.Trumpą atsitraukti.
Įkaite paimta pasaulio ekonomika
Kaip pastebi CNN, panašu, kad Iranas iš šio epizodo pasimokė: JAV yra pažeidžiamos pasaulio ekonomikos sukrėtimų. Dėl to padarė viską, kad paimtų ją įkaite, pats uždarydamas sąsiaurį.
Pojūtis, kad kai kurios D.Trumpo galios blėsta, neapsiriboja tik aklavietės dėl Irano klausimu. Jis pamatė savo politinio magnetizmo ribas po to, kai panaudojo savo politinę galią Vengrijos ministrui pirmininkui Viktorui Orbanui paremti. Tačiau šios pastangos sekmadienį žlugo, nes rinkėjai panoro pokyčių ir išsirinko kitą lyderį, kas pakenkė D.Trumpo projektui paversti Europą MAGA.
Visuomenės nuomonė JAV viduje privertė jį nusileisti dėl savo masinės deportacijos programos po to, kai šių metų pradžioje Minesotoje federaliniai agentai nužudė du amerikiečius. O daugelio D.Trumpo bandymų pasinaudoti teise nubausti savo politinius priešus nesėkmė – tai padėjo paskatinti generalinės prokurorės Pam Bondi atleidimą – rodo, kad bent jau kai kurie konstituciniai saugikliai vis dar jį valdo.
Net popiežius Leonas XIV – amerikietis, kuris supykdė prezidentą savo nepritarimu karui Irane, – pirmadienį pareiškė: „Nebijau Trumpo administracijos“.
Kaip Iranas griauna Trumpo visagalybės aurą
Šis karas prasidėjo iš kitų XXI a. amerikiečių konfliktų pažįstamu naikinimu, tačiau netrukus ėmė aiškėti iš to sekanti istorinė pamoka, kad didžiulis oro jėgos pranašumas pats savaime negali lemti vienareikšmės pergalės ar režimo pasikeitimo.
Vienas iš būdų vertinti D.Trumpo paskelbtą sąsiaurio blokadą – tai siekis atkurti savo ir Amerikos dominavimą Irano atžvilgiu, kad pagerėtų derybų sprendimo perspektyvos. Irano pajamų iš naftos ir importo uždusinimas gali sukelti jo ekonomikos kritimą. Tuomet Iranui gali nelikti nieko kito, kaip tik kreiptis dėl taikos D.Trumpo sąlygomis.
Tačiau viena iš karo pamokų yra ta, kad Irano lyderiai mano, jog jie dalyvauja egzistencinėje kovoje, ir yra pasirengę savo žmonėms užtraukti begalines kančias. Jie „stato“ ant to, kad D. Trumpas neturi politinės tolerancijos didesnėms naftos ir benzino kainoms bei infliacijos šuoliui tais pačiais metais, kai turi vykti vidurio kadencijos rinkimai. Gali prireikti kelių mėnesių, kad blokada pribaigtų Iraną.
„Laikas yra prabanga, kurios trūksta GOP (respublikonų – red.past.) kandidatams į Kongresą“, – apibendrino CNN.
„Trumpo įsitikinimas, kad jis naudojasi nesutramdoma galia, niekada nebuvo pagrįstas Konstitucija ar Amerikos politine tradicija. O neišvengiamas nuosmukis, būdingas antrosios kadencijos prezidentams, gali jį dar labiau susilpninti kaip tik tuo metu, kai Iranas meta iššūkį jo, kaip stipruolio etiketei“, – priduriama straipsnyje.
