Beveik visi iš nuteistų žurnalistų dirbo žiniasklaidos priemonėse, siejamose su JAV gyvenančiu musulmonų dvasininku Fethullah Gulenu. Ankara kaltina dvasininką organizavus nepavykusį pučą, tačiau jis pats tai kategoriškai neigia.
Daugelis nuteistųjų dirbo laikraštyje „Zaman“. Tai bene žymiausias su F.Gulenu siejamas leidinys, kurio kontrolę 2016 metų kovą perėmė valdžia.
Kiti žurnalistai dirbo žurnale „Aksiyon“ ir tinklalapyje „Rotahaber“, taip pat siejamuose su F.Gulenu.
Dešimčiai iš 25 prieš teismą stojusių žurnalistų buvo skirtos pusaštuntų metų kalėjimo bausmės. Tarp šių asmenų yra ir žurnalistikos veteranas Unalas Tanikas, dirbęs „Rotahaber“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Trylika žurnalistų, tarp jų Hanim Busra Erdal, buvusi garsi „Zaman“ skiltininkė, buvo nuteisti kalėti šešerius metus ir tris mėnesius.
Muzikantui ir žurnalistui Atillai Tasui teismas skyrė trejų metų ir vieno mėnesio kalėjimo bausmę už pagalbą F.Guleno judėjimui, o žurnalistui Muratui Aksoy už tą patį kaltinimą – dvejus metus ir mėnesį. Tačiau teismas paleido juos į laisvę su sąlyga, kad jie neišvyks iš Turkijos.
Iš viso 19 įtariamųjų buvo laikomi už grotų dar prieš teismui paskelbiant nuosprendį.
Turkijos valdžia po nesėkmingo pučo sulaikė dešimtis žurnalistų. Dalis jų buvo arešuoti dėl įtariamų ryšių su G.Gulenu, kiti – dėl kurdų palaikymo ar tiesiog prezidento Recepo Tayyipo Erdogano kritikos.
Turkija tvirtina, kad tokios priemonės, kurių buvo imtasi 2016 metų liepą šalyje paskelbus nepaprastąją padėtį, reikalingos siekiant pažaboti F. Guleno įtaką.
Nors šis dvasininkas nuo 1999 metų nėra buvęs Turkijoje, jis turi daugybę šalininkų žiniasklaidoje, teismų sistemoje ir policijoje, taip pat sėkmingai veikiantį privačių mokyklų tinklą.
F.Gulenas ir jo šalininkai griežtai neigia prisidėję prie nepavykusio pučo ir tvirtina, kad prieš juos vykdoma raganų medžioklė.
