P.Porošenka tokį įsakymą paskelbė ketvirtadienį Maltoje, kur susitiko su Europos Komisijos pirmininku Jeanu-Claude'u Junckeriu.
Tiesa, Ukrainos prezidentas pridūrė „nelabai optimistiškai“ vertinantis galimybę, kad susitarimo, kuris esą buvo pasiektas kovo 29 Minske susitikusios Trišalės kontaktinės grupės, laikysis Rusijos remiami separatistai.
Kaip skelbia TASS, vadinamosios Luhansko liaudies respublikos kovotojų atstovas ketvirtadienį iškart pareiškė, kad jų pajėgos „visada pasiruošusios gerbti paliaubas“.
Ketvirtadienį Briuselyje susitikus NATO ir Rusijos tarybai, Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas spaudė Maskvą priversti separatistus laikytis paliaubų ir atitraukti sunkiąją ginkluotę.
Kremlius nuolat tikina, kad Rytų Ukrainoje tenori taikos, tačiau analitikams situacija panašesnė į tokią, kai Rusija nori vienaip ar kitaip spausti Kijevą.
Karinės priemonės šiuo atveju labai svarbios, o Rusija prie sienos su Ukraina siunčia vis gausesnes pajėgas – ten jau netrukus bus dislokuotos keturios naujos divizijos, be to, iš bazės į rytus nuo Maskvos į Voronežą perkeliamas Rusijos 20-osios armijos štabas.
Ukrainos pajėgos jau pajėgesnės nei prieš trejus metus, tačiau ir dabar neapsigintų nuo masinio rusų puolimo.
Rostove veiks naujas 8-osios armijos štabas, atkeliama daugiau pajėgų iš bazių netoli Kazachstano. Mažiausiai trys bazės veiks mažesniu nei 50 km atstumu nuo Ukrainos sienos.
Tai, žinoma, pavojinga, nes tokie veiksmai tikrai neprimina gynybinių. Ukrainos pajėgos jau pajėgesnės nei prieš trejus metus, tačiau ir dabar neapsigintų nuo masinio rusų puolimo.
Ar jo laukti artimiausiu metu? Greičiausiai ne – „Eurasia Group“ analitikai išskiria tris priežastis.
Pirma, Rusijos pajėgų pergrupavimas dar nebaigtas. Antra, Kremliuje vis dar laukiama Maskvai palankios rinkimų Prancūzijoje ir Vokietijoje baigties. Trečia, Rusija ir toliau turi vilčių susidraugauti su naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija.
Vis dėlto kitąmet puolimo rizika gali smarkiai išaugti. Rusija bus dar geriau pasiruošusi galimiems kariniams veiksmams, o Vladimiro Putino režimas agresiją gali pasirinkti ir norėdamas nukreipti visuomenės dėmesį nuo vis gilesnės fiskalinės, ekonominės ir socialinės krizės šalyje.
