Šiuo metu net 70 proc. Venesuelos gyventojų jaučia maisto stygių, tad Nacionalinė Asamblėja ir jos pirmininkas Julio Borgesas reikalauja, kad vyriausybė pagaliau imtųsi pastangų išspręsti krizę. Opozicija įtaria, kad Nicolaso Maduro valdžia stengiasi specialiai sukelti badą.
Humanitarinę krizę Venesuelos parlamentarai skelbė ir pernai – du kartus, vasarį ir balandį. Vasarą maisto ir vaistų ėmė trūkti taip, kad dalyje regionų kilo neramumai.
Išalkę, o kai kuriais atvejais ir badaujantys žmonės maisto ieško kaimyninėje Kolumbijoje, į kurią patenka pralįsdami pro skyles pasienio tvoroje. Praėjusių metų liepos pradžioje sieną su Kolumbija tiesiog šturmavo apie 500 venesueliečių.
Situaciją Venesueloje kritine pernai vadino ir tuometis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moonas.
Tada jo pareiškimams apie maisto, geriamojo vandens, vaistų ir drabužių trūkumą įnirtingai prieštaravo Venesuelos diplomatai.
Kažin ar ką reiškia parlamento rezoliucija, jei šalyje toliau šeimininkauja socialistas prezidentas N.Maduro. Opozicijos rėmėjai vis dar vaikomi iš gatvių, jei išdrįsta reikšti nepasitenkinimą – vis dėlto protestų daugėja.
Antai sostinėje Karakase neseniai dešimtys aktyvistų vienu metu išlipo iš automobilių, ryžtingai nužingsniavo prie akylai saugomos Maisto ministerijos ir prie įėjimo numetė du šiukšlių maišus.
Staiga lyg iš niekur pasirodė daugybė N.Maduro vyriausybės rėmėjų, kariškių su skydais. Bet aktyvistai vis tiek sugebėjo kelis kartus sušukti: „Žmonės alkani!“
Tokie žaibiški protestai Karakase dabar rengiami beveik kiekvieną savaitę – taip siekiama sugėdinti N.Maduro ir pažadinti išalkusią Venesuelos visuomenę.
„Trys milijonai venesueliečių šiandien valgo tai, ką rado tarp šiukšlių, – piktinosi 28-erių deputatas Carlosas Paparoni. – Niekas negali mūsų užčiaupti. Kovosime ten, kur reikės.“
Prieš metus protestai buvo gerokai didesni – į vieną atėjo net milijonas. Bet vyriausybė vis tiek užblokavo referendumą dėl N.Maduro valdžios, kuris greičiausiai būtų išjudinęs valdžios balansą Venesueloje.
Tada demonstracijos privedė tik prie trumpalaikių pastangų tarpininkaujant Vatikanui išvystyti dialogą tarp valdžios ir opozicijos. Bet pastaroji susiskaldė, prezidento pozicijos sutvirtėjo, o paprasti aktyvistai liko nusivylę.
