„Rusija yra draugiška Europos šalis, – pareiškė jis. – Stabili taika žemyne yra pagrindinis mūsų šalies tikslas.“
Anuomet 47 metų Rusijos lyderis, į pareigas išrinktas vos prieš metus po to, kai staiga iš nežinomybės šovė į politikos aukštuomenę, savo kalboje apibūdino „demokratines teises ir laisves“ kaip „pagrindinį Rusijos vidaus politikos tikslą“. Bundestago nariai prapliupo ploti.
Norbertas Röttgenas, centro dešiniųjų atstovas, kelerius metus vadovavęs Parlamento Užsienio reikalų komitetui, buvo tarp tų, kurie plojo atsistoję.
„V.Putinas mus užkerėjo, – prisimena jis. – Jo balsas buvo gana švelnus, jis kalbėjo vokiškai – jis viliojo mus patikėti tuo, kas sakoma. Turėjome pagrindo manyti, kad yra perspektyvi galimybė bendradarbiauti.“
Šiandien to bendradarbiavimo iliuzijų nebeliko: Ukraina dega, griaunama įsiveržusios armijos, V.Putino atsiųstos įrodyti jo įsitikinimą, jog Ukrainos tautiškumas yra mitas.
Daugiau nei 3,7 milijono ukrainiečių pabėgo iš šalies, žuvusiųjų skaičius vis auga, o murkiantis V.Putino balsas peraugo į piktą, pagiežos kupiną putojimą žmogaus, atmetančio bet kurį rusą, oponuojantį jo griežtėjančios diktatūros smurtui, kaip „niekšą ir išdaviką“.
Jo oponentų laukia bjaurus likimas, šį mėnesį pažadėjo V.Putinas, susierzinęs, kad jo planuotas blickrygas Ukrainoje įstrigo. Pasak jo, tikri rusai „išspjaus juos kaip uodą, netyčia įskridusį į burną“, be to, taip pasieks „būtiną visuomenės apsivalymą“.
Tai buvo jau ne tiek I.Kanto, kiek fašistinio nacionalizmo išaukštinimo kalba, paremta V.Putino jaunystės laikų Sankt Peterburgo žargonu.
Tarp šių proto ir beprotybės balsų, tarp šių dviejų, atrodytų, skirtingų vyrų, yra 22 valdžios metai ir penki Jungtinių Valstijų prezidentai.
Kinijai stiprėjant, JAV kariaujant ir pralaimint savo amžinuosius karus Irake ir Afganistane, o technologijoms sujungus pasaulį į vieną tinklą, Kremliuje susiformavo Rusijos mįslė.
Ar JAV ir jų sąjungininkės dėl savo perdėto optimizmo ar naivumo tiesiog nuo pat pradžių klydo vertindamos V.Putiną? O gal jis tik laikui bėgant virto tokiu revanšistiniu šių dienų karo kurstytoju?
V.Putinas yra mįslė, tačiau jis taip pat yra viešiausias Rusijos valdžios veikėjas.
Žvelgiant iš jo beatodairiškos avantiūros Ukrainoje perspektyvos, iškyla vaizdas žmogaus, kuris beveik kiekvieną Vakarų žingsnį interpretuoja kaip Rusijos, o gal ir savęs paties menkinimą.
Daugėjant nuoskaudų, skirtumas vis labiau blanksta – V.Putino akimis žvelgiant, jis kone tapo pačia valstybe, susiliejo su Rusija, jų likimai susipynė vis didingesnės atkurtos imperinės šlovės vizijoje.
Iš imperijos pelenų
„Man atrodo, Vakarai V.Putiną viliojo daugiausia tuo, kad jam jie atrodė kaip geras įrankis atkuriant Rusijos didybę“, – sakė Condoleezza Rice, buvusi JAV valstybės sekretorė, keletą kartų susitikusi su V.Putinu per pirmąjį jo valdymo etapą.
