Hamedas Abdel-Samadas – Vokietijos Islamo konferencijos narys ir vienas žymiausių islamo kritikų, kaltina Europą, kad ši leidžia plėstis fundamentalizmui, politinio islamo struktūroms, manydama taip puoselėjanti toleranciją. Tačiau pavojinga, kai teisinės valstybės privalumais naudotis leidžiama ir tiems žmonėms, kurie siekia ją sugriauti.
Politologas kaltina ir taikingus musulmonus, kurie linkę sumenkinti ties Europos slenksčiu augantį karingojo islamizmo pavojų, nors patys gavo patirti jo pasekmes savo namuose. Arba kurie dėl visų savo nelaimių linkę kaltinti Vakarus.
Tarp nevisavertiškumo kompleksų ir visagalybės fantazijos
„Taip, Vakarai arabų pasauly išties padarė daug klaidų, taip, karas Irake suveikė kaip benzinas, įpiltas į terorizmo ugnį. Tačiau terorizmo ugnis jau degė, nes prievartos ideologijos būta nuo pat islamo pradžios“, – aiškina H.Abdel-Samadas.
Be to, pasak tyrinėtojo, dabartinė prievarta turi ir kultūrinį komponentą: nes visagalybės fantazijomis mėginama kompensuoti musulmonų nevisavertiškumo kompleksą.
Pamaldūs musulmonai manosi turį vykdyti šventą misiją: Dievas prabilo į juos paskiausiai, vėliau nei į žydus ar krikščionis, ir pašaukė juos užvaldyti pasaulį. Bet štai, esame bejėgė mažuma. Islamizmas ir nori šiuos „bejėgius“ padaryti elitu, avangardu. Dabar tai ir patiriame visu aiškumu.
H.Abdel-Samadas linkęs rimtai suabejoti vien socialiniu islamizmo šaknų aiškinimu: „Tačiau tarp teroristų esama ne vien neturtingų, nuskriaustų žmonių, esama ir puikiai išsilavinusių, gerai uždirbančių.“ „Esama senų ir jaunų, afrikiečių, arabų, azijiečių, europiečių ir amerikiečių. Ir kas juos visus vienija? Ogi islamas.“
Bet kas išdrįsta tai įvardinti, laikomas rasistu, nors juk islamas nėra rasė, – argumentuoja politologas. Jis apgailestauja, jog daugelis žiniasklaidos priemonių tiesiog nenori matyti šio pavojaus masto.
Vertybes apginti bus sunku
H. Abdel-Samadas kritikuoja ir Vokietijos valdžią, kuri tikisi naujus atvykėlius integruoti į Vokietijos visuomenę, pasitelkusi prie mečečių veikiančias draugijas. Tačiau pastarosios dažnai yra tik susivienijimai etniniu pagrindu, atstovaujantys nacionaliniams, pirmiausia Turkijos, interesams.
„Neretai jie yra pratęsta užsienietiškojo islamizmo, vahabizmo arba musulmonų brolijų, ranka. Tai nėra vokiškos draugijos! Jas finansuoja Turkija arba Persijos įlankos valstybės. Imamai beveik niekada nėra gimę ir augę Vokietijoje. Jie skelbia tą pačią teologiją ir propaguoja tuos pačius visuomenės modelius, kurie atvedė arabų pasaulį į dabartinę apgailėtiną padėtį“, – sakė jis.
„Tai ta pati dvasinė laikysena, izoliuojanti netikinčiuosius, diskriminuojanti moteris, ta pati neapykanta žydams. Juk nuo tokių islamo perlenkimų, blogybių sirai masiškai bėga pas mus. O mes dabar norim iš tos pačios medžiagos, iš kurios radosi pilietiniai karai Artimuosiuose Rytuose, pasiūti integracijos rūbą? Tai – fatališka klaida! Šitaip ne giname savo vertybes, o perkeliame fundamentalizmo problemą į Vakarus“, – įsitikinęs H.Abdel-Samadas.
„Turėtume garbingai ir atvirai diskutuoti apie islamą valstybinėse mokyklose. Bet ką man rašo mokytojai?“, – retoriškai klausia rašytojas.
„Nebedrįstu musulmonų tikėjimo mokiniams aiškinti apie islamizmą ir terorizmą! Net ir universitetuose atšaukiami renginiai su islamo kritikais, – vardan ramybės. Taip mes savo vertybių neapginsim!“, – perspėja aistringas demokratinių vertybių gynėjas.
Aštrios fundamentalizmo kritikos H.Abdel-Samadas pasigenda ir Vakarų medijose, ypač Vokietijoje, kur politikai ir žurnalistai, nenorėdami užgauti musulmonų ar nukreipti į juos dešiniųjų pyktį, stengiasi problemą kiek galėdami sumenkinti, užglaistyti.
Neigdami realybę, padeda populistams
Žinoma, toji baimė esanti pagrįsta. Iš vienos pusės – panikos skleidimas, iš kitos – vengimas matyti realybę. Tačiau, Abdel-Samado įsitikinimu, tvirtindami, esą, islamas neturi nieko bendro su islamizmu, kaip tik skatiname dešinįjį visuomenės pakraštį. Neįvardindami problemos, musulmonų neapsaugosim. Priešingai. Juos apsaugosime, garbingai prabildami apie jų problemas, visuomenėje atvirai apie jas diskutuodami.
Pasak politologo, reikia skirti musulmonus ir islamą, tačiau negalima teisinti islamo.
Pasak politologo, reikia skirti musulmonus ir islamą, tačiau negalima teisinti islamo:„Islamas skirsto pasaulį į tikinčius ir netikinčius. Jis ne tik kad pateisina smurtą prieš netikinčius, bet ir skatina jį.“
Šių dienų salafistai ir islamistai suvokia savo misiją lygiai taip, kaip ji buvo suvokiama ir jo ištakose. Jie ne piktnaudžiauja islamu, o tik veikia pagal jo instrukcijas. Jokioje kitoje šiandienos religijoje sąvoka „netikintysis“ neturi tokio niekinančio atspalvio kaip islame. Jokioje kitoje religijoje vien tas faktas, kad esi netikintis, gali reikšti mirties nuosprendį.
Vadinasi, privalome atsisveikinti su tokia šių Korano tekstų prasme, taip kaip dauguma krikščionių atsiribojo nuo kai kurių Senojo Testamento teiginių. „Būtų gerai, kad nemusulmonai mums padėtų tai padaryti, užuot neigę realią problemą,“ – pageidauja politologas.
Apie islamo problemas arabai diskutuoja atviriau nei europiečiai
H.Abdel-Samadas pastebi, kad šiuo metu arabų pasaulyje, tokiose šalyse kaip Egiptas, Libanas ar Tunisas, islamo klausimais vyksta ganėtinai atvira diskusija. O štai Europoje viršų paėmė apologetai. Tačiau mokslininkas nelinkęs patikėti jų nuoširdumu.
Išeitų, darbo negavęs musulmonų tikėjimo jaunuolis tuoj lėks įsigyti kalašnikovo? – ironizuoja H.Abdel-Samadas.
Pasak jo, tie patys žmonės, kurie perspėja neįtarinėti visų musulmonų, kalba ir apie tai, kad atvykstantys pabėgėliai gali radikalizuotis, jei nepavyks jų integruoti. Bet juk kaip tik tai ir yra – apibendrintas visų įtarinėjimas!
„Išeitų, darbo negavęs musulmonų tikėjimo jaunuolis tuoj lėks įsigyti kalašnikovo? – ironizuoja Abdel-Samadas. – Tai juodas įtarinėjimas. Nors... Tam juk esama pagrindo. Kodėl to nedaro vietnamiečiai, indai, ukrainiečiai ar Rusijos vokiečiai? Kodėl nekyla jų atžvilgiu panašūs įtarimai? Nes islame išties esama smurto potencialo, ir tas potencialas kasdien realizuojamas įvairiuose pasaulio kampeliuose.“
