Jis skeptiškai vertina pastarosiomis savaitėmis dažnai skambančias prognozes apie tariamai neišvengiamą Maskvos pralaimėjimą. Tokios išvados grindžiamos sėkmingais Ukrainos smūgiais logistikai, kritinei infrastruktūrai ir laipsnišku Rusijos karinių pajėgumų išsekimu.
Generolo vertinimu, tokios prognozės yra pavojingas bendros karo situacijos vertinimas.
„Tai pavojingas ir neteisingas karo aiškinimas. (...) Šiuolaikinis karas nebeatsiperka taktinėms pergalėms taip, kaip anksčiau. (...) Tai jau nebe greitų manevrų karas. Tai – išsekimo karas“, – dėstė jis.
Buvęs vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas pažymėjo, kad dabartinis karo veiksmų etapas virto sekinančiu susidūrimu, kuriame net menkiausia pažanga reikalauja neproporcingai didelių išteklių.
Jo nuomone, šiandien nė viena iš šalių neturi pakankamų galimybių pasiekti lemiamą karinę pergalę.
Pasak V.Zalužno, Rusija nesugeba visiškai okupuoti Ukrainos, tačiau ir Ukraina šiuo metu negali karinėmis priemonėmis išlaisvinti visų okupuotų teritorijų.
„Vis veiksmingesni Ukrainos smūgiai Rusijos logistikai ir kritinei infrastruktūrai padarė Maskvai realių nuostolių. Tačiau šie išpuoliai yra brangūs, techniškai sudėtingi ir, galiausiai, abipusiai. Rusija išlaiko gebėjimą atsakyti smūgiu, kurio jėga yra tokia pati arba didesnė“, – atkreipė dėmesį generolas.
Ambasadorius pabrėžė, kad Kremliuje tai taip pat suprantama ir ten „statoma“ ne už greitą puolimą, o už ekonominį, karinį ir psichologinį Ukrainos išsekimą, pasikliaujant Rusijos pranašumu žmogiškųjų ir pramoninių išteklių srityje.
„Pozicijas galima užimti, tačiau jas išlaikyti, sustiprinti ir evakuoti sužeistuosius tampa vis sunkiau dėl nuolatinės dronų priežiūros. Sėkmė mūšio lauke matuojama metrais, o ne myliomis, ir dažnai jos kaina menkai atitinka jos strateginę vertę“, – rašė jis.
V.Zalužnas mano, kad šiuolaikinis karas jau seniai peržengė kovos dėl atskirų gyvenviečių ribas. Lemiamu veiksniu tapo karo infrastruktūra.
„Susidūrimo linija tebėra svarbi kariniu požiūriu, ypač bet kokiame būsimame teritoriniame susitarime, tačiau ji jau nebėra vienintelis lemiamas strateginės sėkmės veiksnys. Konfliktas peraugo į kovą dėl logistikos, pramoninių pajėgumų, kritinės infrastruktūros, priešlėktuvinės gynybos ir, galiausiai, visuomenės atsparumo“, – paaiškino jis.
Reziumuodamas generolas atkreipė dėmesį, kad pastaruoju metu karo pobūdis smarkiai pasikeitė: „Dronų technologijos, tikslieji smūgiai, kibernetinis karas ir sparčios technologinės inovacijos“. Visa tai reikalauja kitokio požiūrio į atgrasymą ir kolektyvinę gynybą. Pasak V.Zalužno, saugumo architektūra, grindžiama pirmiausia krizių valdymu, o ne rezultatų formavimu, rizikuoja nebesuspėti su šiuolaikinių konfliktų realijomis.


