Lėktuve, skridusiame iš Kandaharo į Kabulą, nebebuvo laisvų vietų, todėl Johanas Frechausas nusprendė surizikuoti ir į Afganistano sostinę sugrįžti automobiliu. Nors po devynerių metų gyvenimo šioje šalyje statybų vykdytojas suvokė savo sprendimo pavojų, vis dėlto turėdamas ilgą barzdą ir laisvai kalbėdamas dari kalba, jis vylėsi savo kelionės tikslą pasiekti be kliūčių. Galbūt jam ir būtų tai pavykę, jei vienas sukilėlis patikrinimo poste Ghazni provincijoje nebūtų taip atkakliai tikrinęs automobilio ir suradęs paslėpto prancūziško J.Frechauso paso.
Užsienietis buvo akimirksniu sukaustytas grandinėmis, jam užrišos akys ir netrukus jis išgabentas. Tris savaites pagrobėjai J.Frechauso buvimo vietą keisdavo kiekvieną naktį, kol galiausiai šių metų birželio 19 dieną vyras buvo paleistas. Pasak Talibano kovotojų vado, Prancūzijos vyriausybė už įkaitą sumokėjo 1,5 mln. dolerių.
Žmonių pagrobimai karo nusiaubtame Afganistane virto epidemija. Šie nusikaltimai kadaise buvo labai reti, o nusikaltėliai dažniausiai būdavo eiliniai banditai, įstrigę kur nors netoli Kabulo. Tačiau per pastaruosius dvejus metus viskas pasikeitė: Talibano kovotojai suvokė, kad grobti užsieniečius ar savo šalies verslininkus pelningiau nei juos nužudyti. Nuo tada žmonių pagrobimai tapo vienu svarbiausių sukilėlių pajamų šaltiniu. Pelningesnis už žmonių grobimą yra tik 4 mrld. dolerių metinį pelną siekiantis prekybos narkotikais verslas.
Per pastaruosius dvejus metus už Afganistane pagrobtų asmenų išpirkimą kasmet sumokėta per 10 mln. dolerių. Tačiau savaitraštis „Newsweek“ pabrėžia, kad šie skaičiavimai sąlyginiai, nes į juos neįtraukti visi pagrobimai. Dalis išpirkų vykdomos visiškai slaptai ir todėl sumokėtos sumos nėra žinomos. Netikėtas pinigų šaltinis padėjo Talibanui atsitiesti po beveik patirto pralaimėjimo. Tuo tarpu baimė būti pagrobtam paralyžavo galimybę keliauti po Afganistaną ir suvaržė šalies atstatymo galimybes.
Žmonių pagrobimai karo nusiaubtame Afganistane virto epidemija. Šie nusikaltimai kadaise buvo labai reti, o nusikaltėliai dažniausiai būdavo eiliniai banditai, įstrigę kur nors netoli Kabulo. Tačiau per pastaruosius dvejus metus viskas pasikeitė: Talibano kovotojai suvokė, kad grobti užsieniečius ar savo šalies verslininkus pelningiau nei juos nužudyti. Nuo tada žmonių pagrobimai tapo vienu svarbiausių sukilėlių pajamų šaltiniu. Pelningesnis už žmonių grobimą yra tik 4 mrld. dolerių metinį pelną siekiantis prekybos narkotikais verslas.
Viena pirmųjų pagrobimo aukų buvo barzdotas ir nuolat turbaną dėvėjęs Italijos fotožurnalistas Gabriele Torsello. Prieš dvejus metus jis važiavo autobusu iš Helmando provincijos, kai šis buvo sustabdytas grupės talibų, akivaizdžiai žinojusių, kad autobuse turėjo būti G.Torsello. Sustabdę autobusą, Talibano kovotojai nekreipdami dėmesio į kitus autobuso keliautojus, privertė fotožurnalistą išlipti iš autobuso.
G.Torsello išlaisvintas 2006 metų lapkričio 3 dieną, po 22 dienų, praleistų nelaisvėje. Italijos vyriausybė nesutiko patvirtinti, sumokėjusi 2 mln. išpirką.
Praėjus keturiems mėnesiams po G.Torsello pagrobimo, talibai pagrobė kitą Italijos žurnalistą. Kovotojai „La Repubblica“ karo korespondentą pagrobė kartu su jo vairuotoju ir vertėju. Vairuotojas afganistanietis nužudytas išsyk. Po trijų savaičių Italijos reporteris paleistas už neatskleistą pinigų sumą ir šešis įkalintus talibus. Iš karto po įvykusių mainų nukirsta galva žurnalisto vertėjui, o Afganistano prezidentas Hamidas Karzajus sulaukė tokios negailestingos kritikos dėl kalinių paleidimo, kad daugiau šio žingsnio pakartoti neišdrįso.
Nepaisant to, derybos dėl įkaitų pagrobimo visą laiką prasideda sukilėlių reikalavimu paleisti tam tikrus kalinius. Tačiau derybos visuomet pasibaigia pokalbiais dėl išpirkimo sumos.
Daugiausiai sumoka užsieniečiai. Praėjusių metų liepą Talibano kovotojai pagrobė apsaugos nelydimą autobusą su 23 krikščionių misionieriais iš Pietų Korėjos. Norėdami parodyti, kad jų ketinimai rimtai, sukilėliai du iš jų nužudė. Likę pietų korėjiečiai paleisti rugpjūčio pabaigoje. Pietų Korėja neigia apie išpirkos sumokėjimą, tačiau pasak talibano atstovų, pagrobėjams sumokėti 5 mln. dolerių. Šį faktą patvirtino ir Afganistano valdžios pareigūnas.
Ir vis dėlto, dažniausiai nukenčia afganistaniečiai. Apart jų, daugiau niekas faktiškai nebekeliauja po Afganistaną. Netrukus po korėjiečių pagrobimo, tame pačiame greitkelio ruože pagrobtas Mustafa Barakzai – 22-ejų studentas, kurio motina yra Afganistano parlamento narė. Vaikinas kartu su savo dėde ir dviem draugais, vienas kurių buvo policininkas, automobiliu vyko į Kabulą. Talibano kovotojas laukė jų ant rankos užsirašęs automobilio numerį.
Rugsėjo 13-os rytą – pirmąją praėjusių metų ramadano dieną – ginkluoti vyrai nusivedė M.Barakzai į netoliese buvusį lauką, kur paskendęs dulkėse gulėjo surištas ir užrištom akim vienas iš jo draugų. Sukilėliai privertė vaikiną stebėti draugo egzekuciją – jam nupjauta galva – o vėliau privertė jį paskambinti motinai. M.Barakzai šeima sumokėjo 100 tūkst. dolerių iš karto, kai tik pavyko surinkti pinigus. Vaikinas, kartu su kitais dviem gyvais likusiais vyrais, paleistas buvo po poros valandų. Pagrobėjai pasiliko automobilį, siūlydami jį sugrąžinti už papildomus 10 tūkst. dolerių.
Niekas nežino, kiek tiksliai afganistaniečių buvo pagrobti talibų. Iki šiol dėl pagrobimų tarpusavyje varžėsi vietinės sukilėlių grupuotės. Tačiau šių metų gegužę visiems talibano pagrobimams išleistos taisyklės. Juos organizuojantys sukilėliai privalo apie savo veiksmus informuoti aukščiausiąją karinę tarybą ir šurą (tarybos pasitarimas), nesvarbu, kur įvykdomas pagrobimas. Be to, derėtis dėl įkaito išlaisvinimo ar imti pinigus už išlaisvinimą gali tik oficialiai paskirti asmenys. Bent du trečdaliai išmokos privalo atitekti centrinei šurai.
