Kažkur tiksėjo sieninis laikrodis, kvepėjo kalėdine arbata su cinamonu ir marcipanais, kažkur viduje vis dar kirbėjo sąžinė dėl nebaigto rašyti kursinio darbo, bet vos pradėjus skaityti pirmuosius lapus, pamiršau viską aplinkui. Šią autorę atradau neseniai ir iškart pamėgau dėl paprastumo, gyvenimiškos realybės bei nuoširdumo pėdsakų kūriniuose. Bet pakėlus akis nuo knygos puslapių, supratau, jog realybėje viskas kiek kitaip.
Kalėdinė komercija ir toliau klesti, o mes kasmet vis labiau į savo namus įsileidžiame dirbtinę nuotaiką, nepalikdami vietos mažiems, bet tikrai egzistuojantiems stebuklams. Plastikiniai papuošimai, dirbtinės eglutės – be daugybės spyglių ant kilimo ir tikro miško kvapo (kuris taip patinka mano katinui). Iš pareigos perkamos dovanos ir niurzgėjimas, jog ekonominė krizė sugadino šventinę nuotaiką. Bet nepaisant to, ir vėl kosminės eilės parduotuvėse ir dirbtinė, vos išspausta, kasininkės šypsena, sukelianti tik gailesčio jausmą. Komercija klestės ir per Kūčias, o tai reiškia, jog kažkas tą vakarą praleis prie prekystalio...
Kalėdinė komercija ir toliau klesti, o mes kasmet vis labiau į savo namus įsileidžiame dirbtinę nuotaiką, nepalikdami vietos mažiems, bet tikrai egzistuojantiems stebuklams.
Viena pažįstama (ta pati, kuri Kūčių vakarą valgys picą su grybais) vis netveria džiaugsmu, jog dabar viskas taip paprasta, nereikia rūpintis maisto gaminimu, net dovanomis, kai viskas sudėliota į lentynėles, tau belieka ištiesti ranką, pasiimti prekę ir sumokėti, kad nebegaištum savo brangaus laiko, dovaną tau netgi supakuos, tad beliks tik įbrukti ją į rankas reikiamam adresatui ir padėti dar vieną pliusą jau apdovanotų žmonių sąraše. Paprasta, tiesa?
Per daug paprasta... O aš niekaip negaliu atsikratyti kvailo jausmo, jog kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Tai tas pats, kas dirbtinis sniegas – baltas, bet nešaltas, spindintis netikrumu, pasiliekantis amžinai ir niekada nesutirpsiantis, net tada, kai ateis pavasaris. Jis nekrinta ant stogų, negirgžda po kojomis, neatsispindi vaikų žvilgsnyje, bet žmonės jį beria ant eglių šakų, purškia ant langų. Tai primena bandymą pasišildyti dirbtinuose spinduliuose, nors viduje lieka tuščia ir šalta.
Mano namuose jau kvepia eglė (te atleis man kažkur manyje vis dar tebegyvenanti maža mergaitė, kažkada tikėjusi H.Anderseno pasaka). Bet viskas keičiasi, vieną dieną suvoki, jog daugiau negali toleruoti dirbtinumo. Džiaugiuosi, jog negyvenu vienoje iš tų šalių, kur žmonės įpratę šypsotis visą parą, bet pabandytumėte paprašyti kokios, net ir paprasčiausios, paslaugos arba nuoširdžiai pasikalbėti, tuoj pat išrašytų jums sąskaitą arba nusiųstų pas psichologą. Juk už viską gyvenime reikia mokėti. Todėl pasižadėjau sau, jog kitais metais rinksiuosi tik tai, kas tikra, pradedant ekologiškais produktais ir baigiant geromis knygomis,dėmesio vertais spektakliais, o svarbiausia – tikrais draugais.
Visai nesvarbu, kur ir su kuo sutiksi šias šventes, net jei nenorėsi grįžti namo ir Kūčių vakarą sėdėsi bendrabutyje, privalėsi dirbti, o gal esi išvykęs svetur ir negalėsi sugrįžti namo. Svarbiausia, kuo būsi pats.
Man pikta, jog per šventes žmonės elgiasi taip, lyg būtų bado ištikti, todėl stengiasi atsigriebti už visus metus, stumdosi elėse, krauna pilnus vežimus pirkinių, kurių galime įsigyti kasdien. Nors iš tikrųjų Kalėdos – tai akimirka, likusi pastebėta tik vaikiškų akių. Tai gali būti net keletas minučių, kurios tau kaip niekad reikalingos, nes vėluoji į darbą ir troleibuso vairuotojas, palaukia tavęs, bėgančios gatve (ko nebūna paprastą dieną), o įlipus palinki gerų švenčių.
Visai nesvarbu, kur ir su kuo sutiksi šias šventes, net jei nenorėsi grįžti namo ir Kūčių vakarą sėdėsi bendrabutyje, privalėsi dirbti, o gal esi išvykęs svetur ir negalėsi sugrįžti namo. Svarbiausia, kuo būsi pats, ar sugebėsi tarp blizgučių, netikro sniego ir nenuoširdaus juoko išlikti savimi, tokiu, koks buvai dar vaikystėje, kai kiekviena smulkmena, virsdavo didžiausiu stebuklu. Juk Kalėdos kvepia vaikyste, mandarinais ir nepaaiškinamu jauduliu širdyje. Tad visi praradusieji, pabandykit susigrąžinti šį jausmą. Kaip vienas dėstojas yra pasakęs – Kalėdos galėtų būti ištisus metus, jūs kasdien pasipuoštumėte namus, susitiktumėte su šeima, drauge pavakarieniautumėt, prisimintumėte pamirštus draugus, nusiųstumėt atviruką seneliams, stengtumėtės visiems gražinti skolas ir susitaikyti. Tačiau tam įvykdyti, kaip ir geram kursiniam darbui parašyti, neužtenka dienos, tam reikia griežto termino, kad planuotumėt savo laiką ir viską suspėtumėt. Todėl Kalėdos ir negali trukti ištisus metus.
Nepaverskime Kūčių vakaro apsipirkimo švente. Gerų, šiltų ir tikrų Kalėdų!
Studentų BLOG`as neriboja tavo laisvės. Jei tu aktyvus studentas, tau rūpi studentiškos aktualijos bei problemos, jei tu fotografuoji, rašai, filmuoji – prisijunk prie mūsų ir aktyviai reikšk savo nuomonę, pasakok apie savo nuotykius, dalinkis patirtimi su kitais studentais.
