Sekite 15min Google
Bendrą vaizdą leidžia susidaryti tarptautinė TALIS 2024 m. mokytojų apklausa. Apklausos duomenimis, Baltijos šalyse ir Lenkijoje antrosios karjeros mokytojų dalis tarp neseniai pradėjusių dirbti pedagogų yra gerokai didesnė nei visoje mokytojų bendruomenėje. Ataskaitoje antrosios karjeros mokytojais laikomi žmonės, kurie mokytojo profesijos nepasirinko kaip pirmosios karjeros ir prieš pradėdami mokyti bent penkerius metus dirbo kitose srityse, rašoma „Švietimas #1“ pranešime žiniasklaidai.
„Antros karjeros mokytojai gali būti labai svarbi dalis sprendžiant mokytojų trūkumą, tačiau vien atverti daugiau kelių į profesiją neužtenka. Žmogus gali turėti stiprią profesinę patirtį, bet jam vis tiek reikia pedagoginio pasirengimo, praktikos ir pagalbos pirmaisiais darbo metais. Jei norime, kad šis kelias veiktų, turime galvoti ne tik apie pritraukimą, bet ir apie tai, kas padeda žmogui profesijoje pasilikti“, – sako „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
Lietuvoje nežinome, kiek tokių mokytojų turime
EBPO ataskaitoje Lietuva priskiriama šalims, kurios nacionaliniuose duomenyse antrosios karjeros mokytojų neišskiria kaip atskiros grupės. Todėl nėra galimybės stebėti, kiek jų ateina į mokyklas, kokiu keliu įgyja mokytojo kvalifikaciją ir kiek pasilieka profesijoje. Trūkstant šių duomenų, sunku įvertinti, kiek antrosios karjeros mokytojai padeda mažinti mokytojų trūkumą.
„Jei antros karjeros mokytojus matome kaip vieną iš būdų pritraukti daugiau žmonių į mokyklas, pirmiausia turime suprasti, kas vyksta dabar. Kiek žmonių tokiu keliu ateina, kokį pasirengimą jie gauna, kiek jų pasilieka mokyklose? Šiandien į šiuos klausimus negalime atsakyti, todėl sunku įvertinti ir tai, ar šis kelias Lietuvoje iš tiesų veikia“, – sako „Švietimas #1“ vadovė Laura Tilvytė.
Antros karjeros mokytojų duomenų spraga išryškina platesnę Lietuvos švietimo duomenų problemą. Duomenys išskaidyti tarp skirtingų institucijų, o tie patys rodikliai ne visur suprantami ir skaičiuojami vienodai. Todėl viešuose šaltiniuose mokinių skaičius gali skirtis iki maždaug 30 proc., mokytojų – iki 20 proc. Taip pat trūksta ir nuoseklių duomenų apie mokinių pažangą per visą ugdymo laikotarpį bei jų gerovę.
„Tokioje situacijoje sunku ne tik tiksliai įvardyti problemos mastą, bet ir įvertinti, ar pasirinkti sprendimai veikia. Antros karjeros mokytojai yra labai konkretus pavyzdys: jei norime juos matyti kaip vieną iš būdų spręsti mokytojų trūkumą, turime žinoti, kiek jų ateina į mokyklas, kiek pasilieka ir kokia pagalba jiems padeda likti profesijoje“, – sako L.Tilvytė.
Svarbi ne tik ankstesnė patirtis
Į mokyklą ateinantis buvęs inžinierius, teisininkas ar komunikacijos specialistas jau turi profesinės patirties, tačiau mokytojo darbas kelia kitokius reikalavimus. Anot L. Tilvytės, vien gerai išmanyti dalyką neužtenka – reikia gebėti jį paaiškinti vaikams ir vertinti jų pažangą. Todėl EBPO ataskaitoje pabrėžiamas ne tik žmonių pritraukimas į mokyklas, bet ir jų pedagoginis pasirengimas, praktika bei pagalba pirmaisiais darbo metais.
Lietuvoje tokia pagalba dar nėra visuotinė. TALIS 2024 m. duomenimis, įvedime į darbą dalyvavo 59 proc. neseniai dabartinėje mokykloje pradėjusių dirbti mokytojų, kai EBPO vidurkis siekė 72 proc. Tarp iki penkerių metų darbo patirties turinčių Lietuvos mokytojų asmeninį mentorių turėjo 26 proc. Šie skaičiai apima ne tik antros karjeros mokytojus, tačiau parodo bendrą profesijos pradžios kontekstą Lietuvoje.
„Mentorystė neturėtų priklausyti nuo to, į kokią mokyklą žmogus pataikė ar ar joje atsirado kolega, turintis laiko padėti. Jei antros karjeros mokytojus matome kaip ilgalaikę mokytojų trūkumo sprendimo dalį, reikia bendro įvedimo į profesiją standarto – aiškaus mentorystės modelio, laiko pamokoms aptarti, reguliaraus grįžtamojo ryšio ir duomenų, kurie parodytų, ar ar ši pagalba padeda jiems pasilikti profesijoje“, – sako L.Tilvytė.