O ruduo, toks jau jis – su savo ciklonais, žemais slėgiais ir lietumi iš dangaus. Tačiau tada, kai blogo oro permainos tamsiomis pastelinėmis spalvomis nudažo mintis, iš už nugaros, pro minkštą vilnonį megztinį, prasiskverbia visa tirpdančios rankos. Jos apkabina, prispaudžia prie savo šilto kūno ir nebelieka vilties rudeniškoms mintims...
Seniai žinoma, kad mylintys ir turintys kam save atiduoti žmonės gyvena ilgesnį ir produktyvesnį gyvenimą. Pripažinkite, jog meilė nuostabus dalykas. Tiesa, šiais bulvarinės spaudos ir porno filmų laikais žodis meilė prilyginama seksui. Ir aš visiškai sutiksiu su žmonėmis, kurie sakys, jog vargu, ar meilė iš vis egzistuoja. Tikrai ne kiekvienam per trumpą gyvenimą pavyksta patirti tikrąją šio žodžio prasmę. Yra tokių, kurie vienintelę dienos šviesą regėjo iš šiukšlių konteinerio dugno arba augo įgyvendindami iškrypėlių fantazijas. Kiti nuo mažens regėdavo kaip kumščiais galima keisti silpnosios lyties veido spalvą arba virsti iš žmogaus į urvinį, naudojant stebuklingąjį langų valiklį – etilo spiritą.
Sutikčiau su žmonėmis, kurie abejoja meilės egzistavimu.
Keista, kad gyvenimas iš kai kurių žmonių taip pasityčioja. Tačiau reikia pripažinti, kad kažkur ten, giliai po purvu ir netikrumu, po baime ir neviltimi suteptu žmogumi plaka gyvybe alsuojanti širdis. Aš niekada nepatikėsiu, jog ten gali būti akmuo...
Kodėl šiais laikais tiek daug, atrodo,mylinčių žmonių pykstasi..? Kodėl tiek daug porų išsiskiria..? Juk daugumos mūsų tėvų tėvai gyveno normaliose šeimose. Sunku atsakyti, kas nutiko arba kaip pasikeitė šis pasaulis, kad jame nebeliko vietos šeimai. Beliko tik padrikai lakstantys tėvai, savo atžalas tampantys po teismus, vaiko teisių apsaugos tarnybas ir iš „Vilnių per Rygas į Berlynus“.
Nesu žmogus sugebantis pakeisti pasaulį. Bet žinau, jog galiu pasistengti, kad mano paties šeima būtų tokia, kokios aš ir nemažai Jūsų niekada neturėjome. Šeimos, kurioje vyras ir žmona atsisakytu savo ambicijų, vertintų vienas kitą ne kaip šeimos verslo partnerius ar sugyventinius, kuriuos netyčia pasirinko, bet kaip dvi seksualias asmenybes, kurias jungia ne tik „pridaryti“ vaikai, bet ir šiltas abipusis jausmas, verčiantis maloniai sudrebėti prisilietus.
Žinau, kad galiu pasistengti, jog mano paties šeima būtų tokia, kokios nei aš pats, nei kai kurie iš mūsų neturėjo.
Taip – rutina, stresas, pro akis lekiantis gyvenimas, kurio niekas nebando ir nenori sustabdyti, nesklandumai versle, apgaulė, tikslo siekimas bet kokia kaina verčia išnykti suvokimui, jog dar vis yra žmonių, kurie mums nuoširdžiai linki gero.
Ir tik mes patys galime nuspręsti, ar esame pakankamai stiprūs sukurti šeimą, į kurią įžengus išnyktų visi dienos vargai, nepasitenkinimas ir problemos. Kiekvienas iš mūsų galime sukurti savo mažą pasaulį, kuriame galime matyti tą nuostabų veidą, kuris kadaise beprotiškai užvaldė mūsų mintis, svajones ir sapnus. Tik mes patys, padėdami vienas kitam, galime neleisti suakmenėti toms širdims ir veidams, kurių pilnos gatvės per rytinį piką.
Juk taip aiškiai matosi, kad tūkstančiai žmonių kiekvieną šaltą rytą keliasi iš lovų ir traukia į metai iš metų trunkančius tuos pačius darbus, nematydami tikslo ir leisdami juodoms mintims užvaldyti jų gyvenimus. Jie vieniši, be tikslo, su menka viltimi, kurią patys naikina.
Tuomet pro minkštą vilnonį megztinį, prasiskverbia visa tirpdančios rankos. Jos apkabina, prispaudžia prie savo šilto kūno ir nebelieka vilties rudeniškoms mintims... Dvi širdys plaka viena šalia kitos, žinodamos, kad niekas šiame pasaulyje negali jų atskirti, nes jos plaka viena kitai...
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
