Tačiau už sausos statistikos slepiasi kasdienybė: padidinti darbo krūviai, emocinis išsekimas ir slegiantis jausmas, jog esi vienas prieš penkis šimtus skirtingų moksleivių likimų. Kas tokioje įtemptoje aplinkoje sulaiko nuo „pabėgimo“ ir kur ieškoti šviesos, kai mokyklos koridoriai tampa panašūs į klaidų labirintą be durų ir langų?
Prasmė, telpanti į vaiko padėką
Vilniaus Balsių progimnazijos istorijos mokytoja Giedrė Kaunaitė-Kavaliauskienė savo pasirinkimą sieja su noru būti visuomenės dalimi ir matyti realų pokytį. Jai didžiausia profesinė prasmė matuojama ne ataskaitomis, o vaiko grįžtamuoju ryšiu. „Man pati didžiausia padėka, kai vaikas išeina iš pamokos ir sako: „Aš net nepajutau, kaip laikas praėjo. Man buvo labai įdomu“.
Kai penktokas, paskatintas projektinės veiklos, namuose suranda prosenelio nuotrauką ar portretą, apie kurį nieko nežinojo, tu padedi jam atrasti ne tik žinias, bet ir ryšį su savo šeima bei praeitimi. Tas vaiko džiugesys, kad jis sužinojo ir suprato, yra tai, kur aš matau didžiausią vertę“, – pasakoja Giedrė.
Panašiai apie savo kasdienybę kalba ir biologijos mokytojas Tedas Laurinaitis. Jam mokykla pirmiausia yra gilus emocinis ryšys, kurio jis pasigedo akademiškame universiteto pasaulyje. Tedas prisipažįsta, kad mokykloje jį laiko ne programos, o santykis su mokiniais ir kolegomis.
Jo darbo prasmė telpa į nedidelę krūvelę mokinių laiškų, kuriuos jis saugo savo stalčiuje. „Mokiniai dėkoja ne už tai, kad tu juos išmokei biologijos, o už tai, kad juos gerbei, išklausei ir palaikei sunkią akimirką. Kai pasidaro sunku, aš išsitraukiu tuos laiškus – jie man yra geriausias įrodymas, kad tai, ką darau, turi prasmę“, – sako biologas.
Kai svyra rankos: perdegimo riba
Tačiau net ir didžiausia prasmė kartais nublanksta prieš realybę, kai mokytojas pajunta pasiekęs perdegimo ribą. Giedrė Kaunaitė-Kavaliauskienė atvirai pasakoja apie iššūkį atliepti penkių šimtų mokinių poreikius, kai klasėse sėdi vaikai su labai skirtingais gebėjimais ir negaliomis.
„Kartais vaikas net nerašo ir neskaito, o tu turi paruošti užduotį jam, kartu motyvuoti vidutiniokus ir suspėti duoti daugiau gabiems moksleiviams. Kai tėvai kelia neadekvačius lūkesčius, o patys neįsitraukia į procesą, apima neviltis. Pradedi kaltinti save: gal aš ne taip pasiruošiau pamokai?“ – dalijasi mokytoja.
„Tūkstantmečio mokyklų“ programos lyderystės veikiant srities ekspertė Rūta Petrylaitė šį jausmą pažįsta asmeniškai – ji du kartus bandė dirbti mokykloje ir abu kartus po pusantrų metų pasitraukė. „Man tai buvo per sunkus darbas. Per daug suinteresuotų šalių, kurių lūkesčius reikia suvaldyti, ir aš tiesiog persidirbdavau, ištaškydavau save“, – dalijasi R.Petrylaitė.
Ji suvokė, kad esmė slypi jos pačios santykyje su darbu. Keisdama veiklas Rūta suprato: jei žmogus yra linkęs persidirbti, save atiduoti netausodamas jėgų ir laiku nesustoti, perdegimas jį pasivys bet kurioje darbo vietoje. Ekspertė pabrėžia, kad kiekvienam mokytojui gyvybiškai svarbu išmokti nubrėžti aiškias ribas tarp asmeninio gyvenimo ir mokyklos, nes tik tausojant save įmanoma išlikti šiame kelyje.
Nuo popierių prie svajonių realizavimo
Natūraliu postūmiu šiems pokyčiams įgyvendinti tampa „Tūkstantmečio mokyklų“ (TŪM) švietimo pažangos programa. Jos ašyje – ne tik šiuolaikiška infrastruktūra, bet ir pats mokytojas: jo profesinis bei asmeninis augimas, savijauta bei kūrybinė laisvė. Nors dideli projektai dažnai asocijuojasi su sudėtinga biurokratija, Tedas Laurinaitis šią programą mato kaip realią erdvę realizuoti savo svajones.
„Mums pasakė: žiūrėkit, yra numatytas finansavimas, jūs turite laisvę – veikite. Pasiūliau įtraukti eksperimentinį daržą ir mokyklos kieme pasodinti egzotinių augalų. Pavyzdžiui, pats auginu kietį, kuris kvepia moksleivių mėgstama „Coca-Cola“. Kai mokinys pamato augalą, kuris atsiduoda jo mėgstamu gėrimu, tai jam tampa mažu nuotykiu. Kai pats kuri veiklas, matai jų prasmę ir lauki įgyvendinimo – pradedi degti ta mintimi“, – džiaugiasi biologas.
TŪM programa taip pat skatina mokyklų tinklaveiką ir bendradarbiavimą, leidžiantį mokytojams nebesijausti vienišiems savo kabinetuose. G.K.Kavaliauskienė pabrėžia, kad galimybė nuolat mokytis ir jausti administracijos palaikymą leidžia jai neperdegti.
Ji pati, būdama istorikė, mokykloje papildomai baigė fizikos ir ekonomikos studijas, kai mokyklai to prireikė. „Svarbu, kai vadovai sako: „Neperdekim, rytojus atneš naują dieną“. Kai jauti, kad tavo idėjos palaikomos, tu nori kurti mokyklos turinį, o ne tik „atstovėti“ pamoką“, – teigia mokytoja.
Drąsa būti silpnam: receptas išlikimui
Švietimo ekspertė Vida Kamenskienė akcentuoja, kad norint išlikti švietimo sistemoje, mokytojui pirmiausia reikia drąsos. „Reikia drąsos bandyti, drąsos priimti iššūkius, bet kartu ir drąsos leisti sau būti silpnam. Drąsos paprašyti draugo pagalbos, drąsos pabūti su savimi. Būkime sau drąsūs, kad mums patiems būtų gera – tada bus gerai ir mokiniams, ir visuomenei“, – sako ekspertė.
Būkime sau drąsūs, kad mums patiems būtų gera – tada bus gerai ir mokiniams, ir visuomenei
Tedas Laurinaitis pritaria: suaugę žmonės dažnai nebegeba prisipažinti, kad jiems sunku. Jis pataria kolegoms pajutus nuovargį tiesiog sustoti. „Paprašykite kolegos skirti valandą – ne minutę, o valandą – geram pokalbiui prie arbatos puodelio. Išsikalbėjimas padeda numalšinti vidinį nerimą.
Darbas mokykloje negali būti apibrėžtas tik darbo valandomis, jis susilieja su gyvenimu, todėl fizinis poilsis ir hobis yra būtini“, – teigia biologas. Rūta Petrylaitė papildo, kad kartais užtenka bent minutei sustoti ir paklausti savęs – ko man šią akimirką labiausiai reikia? Gal tiesiog užmerkti akis ar nuoširdžiai pripažinti vaikams, kad šiandien mokytojui tiesiog sudėtinga diena.
Mokytojo kelionė pilna iššūkių, tačiau Tedas Laurinaitis pabrėžia, kad viskas priklauso nuo to, kur nukreipiame savo žvilgsnį. Jis dažnai vadovaujasi citata: „Mes visi sėdime purvo duobėje, bet kai kurie žiūrime į žvaigždes“. Kol mokytojas geba matyti tas žvaigždes – mokinio pasiekimą, kolegos palaikymą ar savo kūrybinį projektą – tol jis išlieka švyturiu, kurio mūsų visuomenei šiandien reikia labiausiai. Leiskime sau būti netobuliems, bet niekada nenustokime žiūrėti į viršų.
Visą pokalbį „Mokytojo(s) kelionė: kas įkvepia dirbti mokykloje?“ - Tūkstantmečio mokyklų programa“ klausykite čia.
Programa finansuojama #NextGenerationEU lėšomis.
