Kelerius metus iš eilės mokytojams reiškiant nepasitenkinimą dalimi egzaminų, kyla vis daugiau klausimų dėl to, ar valstybė turi aiškią egzaminų kokybės sistemą, pažymi Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė, rašoma „Švietimas #1“ pranešime žiniasklaidai.
„Jeigu sistema iki galo nesusitaria, koks egzaminas yra geras, tuomet kiekvienais metais rizikuojame gauti vis kitokį egzaminą. Vienas rengėjas vienaip supras bendrąjį lygį, kitas – kitaip. Vienas recenzentas užduotį laikys tinkama, kitas – per sunkia. O mokiniai ir mokytojai ir toliau liks situacijoje, kurioje iki egzamino dienos nebus aišku, ko iš jų tikimasi“, – sako L.Masiliauskaitė.
Lietuvoje problema kartojasi kasmet
Lietuvos mokytojai ir dalykinės asociacijos jau kurį laiką kalba apie egzaminų kokybės problemas. Daugelio dalykų mokytojus neramina egzaminų užduočių kokybė ir kasmet fiksuojamos klaidos. Kritika pastaraisiais metais kartojosi po matematikos, chemijos, biologijos, geografijos ir kitų egzaminų.
„Vienur mokytojai kelia klausimą, ar užduotis atitinka programą. Kitur – ar ji nėra per sudėtinga mokykliniam lygiui. Dar kitur – ar formuluotė nėra klaidinanti, ar šaltiniai patikimi, ar vertinimo instrukcija pakankamai aiški. Tačiau už konkrečių klaidų slypi platesnė problema: nėra pakankamai pasitikėjimo, kad egzaminas kasmet tikrina tą patį sutartą mokinių gebėjimų standartą“, – sako L.Masiliauskaitė.
Lietuvoje formaliai egzistuoja pasiekimų lygiai – slenkstinis, patenkinamas, pagrindinis ir aukštesnysis. Valstybiniai brandos egzaminai turi užduočių aprašus, vertinimo instrukcijas, užduočių pavyzdžius. Tačiau mokytojų reakcijos rodo, kad vien formalių dokumentų neužtenka. Praktikoje vis dar kyla klausimas, ar visi – ministerija, NŠA, užduočių rengėjai, recenzentai, mokytojai ir mokiniai – vienodai supranta, kas konkrečiame dalyke yra slenkstinis, pagrindinis ar aukštesnysis lygis.
Jeigu nėra aiškiai sutarta, kokio lygio užduotis priklauso egzaminui, tuomet egzaminų kokybė neišvengiamai pradeda priklausyti nuo interpretacijų, pastebi L.Masiliauskaitė. O interpretacijų svyravimą mokiniai patiria kaip neteisingumą.
„Egzaminas turi būti sutarto ugdymo standarto patikrinimas, kurio mokinys gali pagrįstai tikėtis. Mokinys neturi spėlioti, ar šiemet egzaminas bus lengvas, sunkus, universitetinis, suktas ar atitinkantis mokyklinę programą. Jeigu valstybė nori, kad mokiniai rimtai žiūrėtų į egzaminus, pati valstybė turi labai rimtai žiūrėti į jų kokybę“, – teigia L.Masiliauskaitė.
Kaip egzaminai rengiami Lietuvoje?
Lietuvoje nacionalinių patikrinimų ir brandos egzaminų užduočių rengimas nėra vien vidinė Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) funkcija. Per viešuosius pirkimus yra perkamos nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų (NMPP), pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų (PUPP) bei valstybinių brandos egzaminų (VBE) I ir II dalių užduočių rengimo bei recenzavimo paslaugos. Suburtos grupės kuria egzaminų užduotis, kurias recenzuoja išoriniai ir vidiniai ekspertai. Iš sukurtų užduočių banko NŠA parenka galutinį egzaminą.
Užduočių rengėjų pavardės viešai neskelbiamos. Taip esą siekama užtikrinti anonimiškumą, apsaugoti rengėjus nuo kritikos.
„Užduočių konfidencialumas iki egzamino gali būti pagrįstas, tačiau pasibaigus egzaminui sistema turi gebėti atsakyti į pagrįstą kritiką. Anonimiškumas neturi tapti būdu išskaidyti atsakomybę taip, kad galiausiai niekas negalėtų aiškiai paaiškinti, kaip buvo priimti sprendimai. Kai didelė dalis paslaugų perkama iš išorės, o konkreti užduotis sukelia pagrįstų klausimų, visuomenei turi būti aišku, kas tikrino atitikimą programai, kokie kriterijai buvo taikyti, kaip veikė recenzavimas, ar užduotis buvo išbandyta, kas priėmė galutinį sprendimą ir kokios išvados padarytos po klaidos“, – sako L.Masiliauskaitė.
Ji pažymi, kad tokiu atveju ypač svarbu turėti labai aiškią kokybės architektūrą: tikslias dalykų specifikacijas, stabilias ekspertų grupes, užduočių rengimo ciklą ir viešą rezultatų ir užduočių kokybės analizę po egzaminų sesijos.
„Jeigu šios architektūros trūksta, kasmet iš naujo perkamas užduočių rengimas gali tik padidinti sistemos svyravimus. Tada vienų metų egzaminas tampa vienokios rengėjų grupės interpretacija, kitų metų – kitokios. Mokytojai ima ruoštis ne pagal aiškų standartą, bet pagal ankstesnių egzaminų nuojautą“, – sako L.Masiliauskaitė.
Nyderlanduose – papildomas paaiškinimas, kas turi būti egzamine
Kitų šalių praktikos rodo, kad egzaminų kokybė remiasi nuolatine institucine atsakomybe, aiškiomis egzamino specifikacijomis, dalykinėmis komisijomis ir kelių sluoksnių kokybės kontrole.
Pavyzdžiui, Nyderlanduose centriniai egzaminai rengiami per aiškią institucijų grandinę. Už centrinių egzaminų kokybę atsakinga nacionalinė institucija CvTE. Ji kasmet nustato egzaminų turinio aprašus – dokumentus, kurie detalizuoja, kuri ugdymo programos dalis pateks į egzaminus. Pagal šiuos dokumentus kita institucija – Cito – rengia užduotis, o CvTE tvirtinimo komisijos vertina, ar parengti egzaminai yra tinkami ir atitinka jų paskirtį.
„Tarp bendros ugdymo programos ir konkrečios egzamino užduoties Nyderlanduose kasmet yra aiškus tarpinis sluoksnis – egzamino turinio aprašas. Jame apibrėžiama, kokia turi būti atvirųjų ir uždarųjų klausimų proporcija, kokios temos ir gebėjimai tikrinami, kiek taškų turi sudaryti egzaminas. Tokia sistema sumažina laisvę kiekvienam rengėjui savaip interpretuoti, kas turėtų būti egzamine“, – sako L.Masiliauskaitė.
Suomijoje – nuolatinė ekspertinė atsakomybė
Suomijoje baigiamuosius egzaminus organizuoja Brandos egzaminų taryba – nepriklausoma ekspertinė institucija, kurią trejų metų kadencijai skiria šalies švietimo ir kultūros ministerija. Taryba skelbia egzamino turinio, organizavimo ir vertinimo gaires, jos nariai atstovauja skirtingiems egzamino dalykams, o galutinį vertinimą atlieka tarybos vertintojai, taikydami dalykinių sekcijų nustatytus kriterijus.
Šios tarybos sudėtis yra vieša: viešai skelbiami tarybos pirmininkas, vicepirmininkai ir nariai pagal mokomuosius dalykus. Kartu taryba pasitelkia platesnį ekspertinių narių tinklą egzaminams rengti ir vertinti. Nors ne visų prie egzaminų rengimo ir vertinimo prisidėjusių ekspertų pavardės viešos, aiškiai matoma atsakinga institucija ir pagrindiniai jos žmonės.
„Suomijos modelis rodo kitą labai svarbų principą: egzaminas yra nuolatinės nacionalinės ekspertinės institucijos atsakomybė. Išorinė ekspertizė egzistuoja, tačiau ji integruota į institucijos veikimą. Atsakomybė už galutinį egzaminą neišskaidoma tarp anoniminių rengėjų ir recenzentų“, – sako L.Masiliauskaitė.
Anglijoje – egzaminus rengia kelios konkuruojančios institucijos
Anglijoje nėra vieno valstybinio egzaminų rengimo centro. Egzaminus rengia kelios tarpusavyje konkuruojančios organizacijos, pavyzdžiui, AQA, Pearson Edexcel ar OCR, o jų rengiamų egzaminų kokybę vertina ir reguliuoja nepriklausoma, ministerijai nepavaldi valstybinė institucija – Kvalifikacijų ir egzaminų reguliavimo biuras „Ofqual“.
„Mokyklos daugeliu atveju gali pačios rinktis, kurių organizacijų parengtus egzaminus laikys jų mokiniai. Tad iš dalies tai skatina egzaminų kokybę. Organizacijos turi nuolat rūpintis aiškiomis specifikacijomis, papildoma pagalba mokytojams, pavyzdinėmis užduotimis ir savo reputacija. Jei egzaminai būtų nuolat prastai parengti, mokyklos galėtų pereiti prie kitos organizacijos. Dėl to jos į egzaminų rengimą ir kokybės kontrolę investuoja didelius išteklius. Vis dėlto tai nereiškia, kad organizacijos gali bandyti konkuruoti egzaminų lengvumu, nes jas griežtai prižiūri „Ofqual“, – sako L.Masiliauskaitė.
Ko Lietuva galėtų pasimokyti?
L.Masiliauskaitė pabrėžia, kad kitų šalių pavyzdžių nereikia idealizuoti. Klaidų ar ginčų dėl egzaminų pasitaiko visur.
„Tačiau skirtumas tas, kad stipresnėse sistemose egzaminų kokybė labiau remiasi nuolatine infrastruktūra: aiškiais dokumentais, nuolatinėmis komisijomis, ekspertų vaidmenimis, peržiūros procedūromis ir institucine atsakomybe. Lietuvoje viešai labiau matome pirkimo, anonimiškumo ir atsakomybės vengimo logiką“, – sako L.Masiliauskaitė.
Žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius bei į Lietuvos pedagogų teikiamus siūlymus, Lietuvoje matyti keli taisytini dalykai, sako L.Masiliauskaitė.
„Visų pirma, reikia aiškios atsakomybės. Kai egzaminas nepavyksta, neturėtų būti taip, kad atsakomybė paskęsta tarp rengėjų, recenzentų ir agentūros. Nacionalinis egzaminas yra valstybės dokumentas. Todėl už jo kokybę turi atsakyti aiški institucija, galinti paaiškinti procesą, pripažinti klaidas ir parodyti, kas ir kaip bus keičiama“, – sako L.Masiliauskaitė.
Antra, reikia aiškesnio susitarimo, koks egzaminas ir jo vertinimas laikomi kokybiškais. Kiekvienam dalykui turėtų būti aišku, kokios temos, gebėjimai ir pasiekimų lygiai tikrinami, kokie užduočių tipai leidžiami, kokie klausimai laikomi neatitinkančiais mokyklos lygio. Turi būti aiškiau apibrėžti kokybiniai reikalavimai egzaminų užduotims, vieningi vertinimo kriterijai, pasiekimų lygiai su konkrečiais kiekvieno lygio užduočių pavyzdžiais.
„Taip pat mokytojų asociacijos nori glaudesnio ir konstruktyvesnio bendradarbiavimo su NŠA bei drauge pasiektų sutarimų fiksavimo ir jų laikymosi rengiant ir vertinant egzaminų užduotis“, – sako L.Masiliauskaitė.
Trečia, kaip rodo kitų šalių patirtis, egzaminų rengimo ir kokybės užtikrinimo procese reikia daugiau stabilumo ir tęstinumo. Tai nebūtinai turi reikšti, kad NŠA turi turėti vien etatinius darbuotojus egzaminams rengti. Tačiau turi būti aiškus nuolatinis ekspertų branduolys, kuris metai iš metų kaupia dalyko egzamino kūrimo patirtį, analizuoja ankstesnių metų klaidas, prižiūri užduočių logiką ir užtikrina tęstinumą.
Ketvirta, po kiekvienos egzaminų sesijos turėtų būti skelbiama ne tik statistika, bet ir kokybės analizė. Kuri užduotis veikė gerai? Kuri buvo per sunki? Kuri galėjo būti suprasta dviprasmiškai? Kokių klaidų padarė rengėjai ar recenzentai? Ką reikėtų koreguoti egzaminų rengime kitąmet?
„Egzaminų dieną mokiniai turi galėti susitelkti į savo žinių parodymą, nesvarstydami, ar valstybė šįkart sugebėjo egzaminą parengti kokybiškai. Tai yra labai paprastas pasitikėjimo klausimas. Jeigu valstybė reikalauja iš mokinio atsakomybės, ji pati turi prisiimti atsakomybę už tai, kad egzaminas būtų aiškus, teisingas ir atitiktų tai, ko vaikas buvo mokomas mokykloje“, – sako L.Masiliauskaitė.
