- Kokie Jūsų prisiminimai iš studijų laikų?
- Praktinių specialybių, tokių, kaip statybininkų, studijos buvo mažiau veikiamos to meto ideologijų. Atmosfera universitete buvo laisvesnė nei kitose aukštosiose mokyklose. Mano laikais universiteto studentai įkūrė roko grupes „Hiperbolė“, „Saulės laikrodis“, universiteto rūmuose būdavo organizuojamos diskotekos. Dėl šių prisiminimų aš tais laikais didžiuojuosi.
Vertingas dalykas, kurio išmokau studijuodamas, yra savarankiškas darbas. Prisimenu, kad dėstytojai labai pasitikėdavo studentais, griežta priežiūra nebuvo reikalinga: galėjome gana savarankiškai apsispręsti dėl mokymosi intensyvumo, tikslų ir uždavinių. Su dėstytojais studentus siejo ne tiek formalūs, kiek partneryste grįsti santykiai.
 |
| Vytauto Balčyčio nuotr. /G.Babravičius |
Be to, mus, studentus, vienijo laisvalaikis, bendravimas. Tais laikais vesdavau diskotekas, todėl bendraudavau su daugeliu žmonių, bendramokslių.
- Kodėl pasirinkote inžinieriaus statybininko specialybę, ar niekada nesudvejojote šiuo sprendimu?
- Niekada nesigailėjau pasirinkęs šią specialybę. Tai dar buvo gūdūs sąstingio, brežnevizmo laikai, ir tėvas man palinkėjo: „Sūneli, ar valdžioje bus komunistai, ar kapitalistai, o statybininko specialybė visuomet bus paklausi.“ Aš įsidėmėjau šiuos žodžius, ir jie pasiteisino. Po studijų baigimo dešimt metų dirbau gamyboje, Vilniaus namų statybos kombinate. Šis dešimtmetis man tapo neįkainojama patirtimi.
Vėliau hobis – muzika, įvairiausių renginių organizavimas – pradėjo imti viršų. Po dešimties metų darbo gamyboje teko rinktis, ar tęsti statybininko karjerą, ar laisvalaikio pomėgį paversti nuolatine veikla. Tuomet įsteigiau „Radiocentrą“, organizavau įvairius muzikos festivalius.
- Panašu, kad studijuodamas neturėjote kada nuobodžiauti. Kokią linksmiausią istoriją prisimenate iš studijų laikų?
- Kadangi anksti sukūriau šeimą, ir jau studijuodamas antrame kurse susilaukiau sūnaus, dažnai tekdavo nukelti egzaminų sesijų laiką, įvairiais būdais stengtis prisivyti bendramokslius. Buvo ir tokia istorija: vieną statybinių konstrukcijų egzaminą išlaikiau viešajame transporte. Dėstytojas važiavo tuo pačiu troleibusu, ir, pamatęs mane, pakvietė prisėsti šalia. Taip jis mane ir egzaminavo – per langą rodydamas į pastatus ir klausdamas, kokia yra jų konstrukcija. Neprisimenu, kokį jis tuomet man įrašė pažymį, bet jis buvo teigiamas.
- Jeigu lyginate šiuolaikinius studentus su savo laikų, kokius skirtumus įžvelgiate?
- Esu įsitikinęs, jog dabar studentai turi daug daugiau galimybių ir apskritai gyvenime, ir norėdami tobulėti profesijos srityje. Tiesa, taip pat yra ir žymiai išaugusi konkurencija. Anksčiau jaunuolis, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, jau galėjo tikėtis daugiau ar mažiau stabilios karjeros. Nesakau, kad nebuvo išskirtinių pavyzdžių, bet tais laikais konkurencinė aplinka nevertė mokytis toliau, nuolat atnaujinti turimas žinias. Dabar konkurencija yra išaugusi, tad reikalingas nuolatinis mokymasis.
• G. Babravičius yra Liberalų ir centro frakcijos narys, Informacinės visuomenės plėtros komiteto pirmininko pavaduotojas, Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos narys, „Lions“ klubo narys, Lietuvos futbolo federacijos viceprezidentas.
• 1973-1978 metais G. Babravičius studijavo Vilniaus inžinerinio statybos instituto Statybos fakultete, kur įgijo inžinieriaus statybininko specialybę.
• 1978-1983 metais G. Babravičius dirbo Vilniaus namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamyklos meistru, cecho viršininko pavaduotoju, cecho viršininku, 1983–1988 metais – direktoriaus pavaduotoju.
• 1988 metais G. Babravičius įsteigė Laisvalaikio organizavimo susivienijimą „Centras“ (1991 metais susivienijimas reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Los Centras“) ir jam vadovavo. Bendrovė buvo radijo stoties „Radiocentras“ steigėja, organizavo „Roko maršus per Lietuvą“, tarptautinius festivalius „Vilnius Jazz“. 1995-2000 metais G. Babravičius buvo „Radiocentro“ generalinis direktorius.
