Pasak švietimo srities ekspertų, keičiantis požiūriui, keičiasi ir visa mokyklos kultūra – atsiranda daugiau pasitikėjimo, partnerystės ir lyderystės, prisiimant atsakomybę už visų vaikų sėkmę.
Mitai ir stereotipai – vienos didžiausių kliūčių, trukdančių bendruomenėms priimti įtrauktį kaip natūralų ugdymo proceso elementą.
Kaip pastebi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) Komunikacijos skyriaus specialistas Ignas Stanislovaitis, nors situacija per pastaruosius metus pastebimai gerėja, kalbantis su tėvais ir mokytojais vis dar išryškėja ne vienas mitas ir stereotipas.
„Organizuoti sklandžią pamoką skirtingomis aplinkybėmis nėra paprastas uždavinys – tą gali patvirtinti kiekvienas pedagogas. Kita vertus, neretai pamirštama pirmiau įvardyti naudas, o tik tuomet sverti.
Mokyklų patirtys rodo, kad įtraukioji mokykla yra stipresnė ir naudingesnė visiems vaikams. Klasėse ugdoma empatija, supratimas, kad visi esame skirtingi ir turime išmokti gyventi įvairovėje.
Mokyklų patirtys rodo, kad įtraukioji mokykla yra stipresnė ir naudingesnė visiems vaikams.
Kai su žmonėmis pirmiau kalbame apie naudas, savotiškai peršokame stereotipą, kad įtrauktis skirta „tik vaikams su negalia“, ir suprantame, jog tai – galimybė visiems vaikams. Taip pat išnyksta požiūris, kad tai „tik mokytojo atsakomybė“ – atsiranda supratimas, jog įtrauktis yra visos bendruomenės ir institucijų bendras procesas. Kuo daugiau tokių stereotipų įveiksime, tuo sėkmingiau dirbsime mokyklose ir ateityje“, – sako I. Stanislovaitis.
Pasak NŠA atstovo, nors kiekvienos mokyklos bendruomenė yra išskirtinė bei galinti geriausiai matyti pasiteisinančias praktikas, taip pat ir tobulintinas sritis, vieni pagrindinių veiksnių, nuo kurių galima atsispirti mokykloms ir jų bendruomenėms, yra atvira komunikacija bei sėkmės istorijos.
„Nors apie įtrauktį kalbame gana daug, akivaizdu, kad kartais tai darome „per aplinkui“. Dažnai lieka neišsakytų minčių, neįvardijamos problemos, nedrįstama atvirai kalbėti apie naudą. Suprantama, kad tema yra jautri ir reikia pasverti kiekvieną žodį, tačiau tik dialoge, o ne vienkryptėje komunikacijoje galime formuoti demokratišką kultūrą.
Turime kuo daugiau kalbėti apie sėkmės istorijas, nes būtent jos skatina peržiūrėti ir keisti nuostatas dėl įtraukties“, – teigia I. Stanislovaitis.
Procesas – ilgas, o geriausi rezultatai – kai prisideda visi
Švietimo įstatyme įtraukties principas buvo įtvirtintas dar 2020 m., tad mokyklos, savivaldybės ir nacionalinės institucijos per tą laiką intensyviai ruošėsi pokyčiams – plėtojant mokytojų kvalifikaciją, steigiant švietimo pagalbos specialistų etatus, konsultuojant mokyklas regioniniuose centruose.
Kita vertus, kaip pastebi Klaipėdos rajono Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius Arūnas Grimalis, įtrauktis švietime – žymiai ilgesnis procesas nei keleri metai. Taško „čia ir dabar“ padėti neįmanoma.
„Norint skatinti įtrauktį reikia daug dirbti ir viską daryti palaipsniui. Remdamasis savo mokyklos pavyzdžiu, galiu pasakyti, kad norint sėkmingai pritaikyti įtraukties principus, mums pirmiausia reikėjo padirbėti su mokyklos kolektyvu. Tik tada galėjome dirbti su tėvais ir klasėmis, kuriose mokėsi specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai.
Mums pirmiausia reikėjo padirbėti su mokyklos kolektyvu.
Galiausiai žengėme į plačiąją bendruomenę – dabar dalijamės patirtimi su kitais, patariame ir patys mokomės iš kitų. Trumpai tariant, kai 2024 m. rugsėjį įsigaliojo Švietimo įstatymo pakeitimai, mums tai nebuvo naujiena. Daug darbo atlikta anksčiau. Kita vertus, suprantame, kad tai ir ne pabaiga – nemažai pokyčių laukia ateityje“, – teigia A. Grimalis.
Pasak Dovilų pagrindinės mokyklos direktoriaus, ne visos mokyklos vienodai pasirengusios įtraukties procesui, todėl didesnė apkrova tenka toms, kurios pradėjo anksčiau.
„Tėvai natūraliai ieško geriausių ugdymo galimybių savo vaikams. Tad visais įmanomais būdais bandoma patekti į mokyklas, turinčias daugiau patirties įtraukties srityje. Tai lemia vietų trūkumą klasėse ir specialistų stygių“, – aiškina jis.
Kita vertus, pasak A. Grimalio, dar didesnis iššūkis skatinant įtrauktį mokyklose, yra pats požiūris.
„Būna taip, kad viena kalbama, o kita daroma. Pasitaiko atvejų, kai tėvai pripažįsta įtrauktį tol, kol klasėje neatsiranda vaikas, turintis specialiųjų ugdymosi poreikių.
Tuomet prasideda konfliktai ar pasipriešinimas. Laimei, tokių atvejų nedaug, lyginant su sėkmės istorijomis“, – sako Dovilų pagrindinės mokyklos direktorius.
Pasak jo, tvarūs pokyčiai prasideda ne tik nuo pačios mokyklos, bet ir nuo jos bendradarbiavimo su mokinio, turinčio specialiųjų ugdymosi poreikių, šeima.
„Mes visada sakome – pradėkime nuo mažų žingsnių. Jei tėvai detaliai perteikia informaciją apie vaiką ir laikosi vieningos pozicijos kartu su mokykla, viskas vyksta daug sklandžiau. Gebame susidėlioti planus, pažinti vaiką, išvengti šoko mokytojams.
Norint skatinti įtrauktį mokyklose, labai svarbu suprasti, kad viskas prasideda nuo visuomenės požiūrio. Tik tuomet seka situacijos analizė ir bendras darbas – specialistų, mokytojų ir tėvų“, – sako A. Grimalis.
Ankstyvoji reabilitacija – tvirtesnis pagrindas sėkmingai įtraukčiai
Sėkmės istorijos įtraukiajame ugdyme gali prasidėti ir kur kas anksčiau nei pačiame mokyklos suole, kadangi, kaip pastebi specialistai, ne kiekvienas iš tėvų žino, jog egzistuoja tokie dalykai kaip ankstyvoji reabilitacija.
„Ankstyvosios reabilitacijos tikslas – vaiko ir šeimos medicininė, psichologinė ir socialinė reabilitacija, gerinant jų socialinę adaptaciją ir funkcionavimą. Ji apima ankstyvą raidos sutrikimų išaiškinimą, kompleksinę pagalbą vaikui bei jo šeimai.
Pagrindinis tikslas – padėti sukurti tokią aplinką, kurioje vaikas pritaptų prie šeimos, o šeima prie vaiko ir kartu jie integruotųsi į bendruomenę. Būtent ankstyvoji reabilitaciją padeda spręsti šeimos ir vaiko problemas, įgalina tėvus padėti savo vaikui, pagerina vaiko raidos sutrikimo išeitį“, – pasakoja Santaros klinikų Vaiko raidos centro Ankstyvosios reabilitacijos skyriaus vedėja Laima Mikulėnaitė.
Pasak L. Mikulėnaitės, moksliškai įrodyta, kad taikant ankstyvąją reabilitaciją stebimas ilgalaikis efektas: vaikai geriau mokosi mokykloje, gerėja vaiko socialinė kompetencija, gerėja santykiai šeimoje.
Kokius pokyčius specialistė pastebi tėvų ir mokytojų požiūryje į vaikų, turinčių raidos sutrikimų, ugdymą pastaraisiais metais?
Tėvai jaučiasi kur kas geriau, žinodami, kad vaikas, galės lmokytis pagal jam pritaikytą programą.
„Mano nuomone, sumažėjo nuostatų, kad vaikui, turinčiam daugybinių raidos problemų, gali būti pasiūloma nelankyti mokyklos ir mokytis namuose. Tėvai jaučiasi kur kas geriau, žinodami, kad vaikas, nepriklausomai nuo jo esamų sutrikimų, galės lankyti mokyklą ir mokytis pagal jam pritaikytą programą.
Mokytojai tampa daugiau suinteresuoti rasti vaiko ugdymo būdus ir metodus, kurie leistų vaikams lengviau adaptuotis klasėje“, – teigia L. Mikulėnaitė.
Ji dalijasi keliais praktiniais patarimais mokyklų bendruomenėms, siekiančioms sukurti draugišką, palaikančią aplinką.
„Vaiko adaptacijai klasėje ir gebėjimui ugdytis labai svarbi pozityvi aplinka, nerimo mažinimo taktikos, struktūros taikymas, vaiko emocinių-socialinių poreikių patenkinimas. Struktūros taikymas leidžia mokiniui iš anksto žinoti savo veiklas, kartu mažina nerimą, formuoja teigiamą aplinką. Taikydami struktūruotą aplinką, mokytojai gali padėti mokiniams tapti savarankiškesniems ir mažiau priklausomiems nuo nurodymų ir priminimų.
Labai svarbi klasės emocinė gerovė, kur vyrauja pozityvios nuostatos, gebėjimas priimti mokinių neuroįvairovę, pagarbūs komandos narių santykiai, gebėjimas pritaikyti įvairius mokinių ugdymo metodus kartu suteikiant mokytojams ir mokiniams reikiamą švietimo pagalbą“, – sako L. Mikulėnaitė.
Projektas „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ įgyvendinamas pagal 2021–2027 metų Europos sąjungos fondų investicijų programą (ESF+).
