Jie visi identiški, be to, kaip ir priklauso, fantastiškai šizofreniški. Už diržo užkišti revolveriai. Atsibudau kupina siaubo – kas čia vyksta? Nevyko nieko. Tiesiog išaušo Seimo rinkimų rytas.
Ūkanotas. Drėgnas, šaltas ir vėjuotas. Pavarčiau sapnininką, nes pagalvojau, kad tokios vizijos
per sapnus galėtų kažką reikšti. Gaila, bet žodžio Hitleris mano sapnininke nebuvo. Beliko susipinti plaukus eglute ir protinga veido išraiška įžengti į rinkimų salę. O tai padaryti nebuvo taip jau paprasta.
Vieni atėjo viešai pasišaipyti iš, jų žodžiais tariant, visuotinio cirkinimosi, kiti – su draugais susitikti, treti – pilietinės pareigos atlikti (jų buvo nedaug, arba pirmieji dubliavosi su antraisiais).
Tiek žmonių vienoje vietoje mačiau seniai. Kaip viešame labdaros vakare! Pagyvenę, jauni, seni, viduriniokai – visokių buvo. Vieni atėjo viešai pasišaipyti iš, jų žodžiais tariant, visuotinio cirkinimosi, kiti – su draugais susitikti, treti – pilietinės pareigos atlikti (jų buvo nedaug, arba
pirmieji dubliavosi su antraisiais).
Kabinoje niekas ilgai neužsibūdavo: matyt, jau iš anksto buvo nusprendę, už ką balsuoti. Tik vienas kitas išėjęs pasigyrė, kad „vietoj kryžiuko nupiešiau saulutę, o prie kiekvienos partijos
parašiau po komentarą“. Kažkokiame protingame žurnale skaičiau, kad tokie
žmonės vadinami dėmesio medžiotojais...
Kai balsuoti įėjau aš, už manęs stovintiems žmonėms teko kiek lukterėti. Nes aš šiek tiek susimoviau. Visų pirma nelabai turėjau supratimo, pro kur reikia įeiti į balsavimo kabiną (labai painu!), paskui – į kurią urną įmesti lapelį (jų buvo bent kelios). Galų gale, aš net nelabai žinojau, prie kurios vietos reikia nupiešti saulutę (juokauju – dėjau kryžiuką).
Bet išėjus pasidarė gera ne tik tiems, kurie laukė savo eilės, bet ir man – aš TAI padariau! Vienu
balsu prisidėjau prie tariamos gerovės Lietuvoje, kuri kaip žvirblis straksi nuo žemės ant šakos ir atvirkščiai. Tik vargšas žvirblis nežino, kur geriau nutūpti: ten, kur šaka tvirta, bet kada nors ją būtinai suniokos vėjai ir sugrauš vikšrai, ar ten, kur šakelė dar sausa ir belapė, bet kažkada tikrai
ateis pavasaris ir ji vėl apsipils žiedais (kurie rudenį, deja, vėl nukris).
Iš balsavimo salės išėjau greitai – nenorėjau jokių filosofijų, psichologijų ir kvailų klausimų. Be to, labai grėsmingai ir piktai atrodė dėdė policininkas, kuris budėjo prie durų ir dalijo lapelius. Lauke smarkiai lijo. „Žinoma, net ir dangus tokią dieną verkia“ – pasakė kažkoks dėdė storu
pilvu. Spardydama sudžiuvusius rudeninius lapus slinkau namo. Galvoje buvo tuščia tuščia.
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
