Daugelis vaikų jaučia pasitenkinimą, kai gali atkartoti taisyklę ar atsakyti teisingai. Bet gebėjimas paaiškinti, kodėl taip yra – dar geriau. S. Vainovskaja pastebi, kad tokie mokiniai daug geriau sprendžia nestandartinius uždavinius, jungia žinias ir nebijo naujų iššūkių.
„Pirmasis mokinys – tas, kuris tik išmoksta taisykles – dažnai geba jas taikyti tik jau matytose situacijose. O tas, kuris kelia klausimą „kodėl“, dažnai lengviau sprendžia kompleksines užduotis ir geba ieškoti nestandartinių sprendimų“, – pasakoja korepetitorė.
Vienas iš metodų, kuris padeda mokiniui giliau suvokti temą – pabandyti ją išaiškinti kitam. Tai vadinama „keičiamės vaidmenimis“ metodu, kai vaikas trumpam tampa mokytoju: „Kai mokinys bando kitam paaiškinti, kaip išspręsti užduotį, jis pats gilinasi giliau. Ne kartą mačiau, kaip tai padėjo vaikui tikrai suprasti, o ne tik atsiminti taisyklę“, – sako S. Vainovskaja.
T. Jonaitis priduria, kad tokio tipo metodai veikė ir jo paties darbe su matematikos mokiniais. Jo teigimu, žinias jungiant per asociacijas ar pasakojimus, gerėja ne tik tiksliųjų, bet ir kitų dalykų rezultatai.
Nebijoti klysti
Viena iš pagrindinių kliūčių mokymuisi – klaidų baimė. Ji slopina norą bandyti ir veda į pasyvų laukimą, kol kas nors paaiškins „teisingai“, patirtimi dalijasi S. Vainovskaja.
„Visuomet pirmoje pamokoje duodu žinių nustatymo testą ir pasakau, kad šios klaidos bus mūsų atspirties taškai. Jos padės sudėlioti planą – ką kartoti, ką gilinti. Mokiniai tampa klaidų tyrinėtojais“, – sako korepetitorė.
Klaidos padeda ne tik parinkti temą, bet ir atrasti, kaip mokinys mąsto. Korepetitorė skatina vaikus išbandyti net ir „keistus“ sprendimus, nebijoti paklausti kelis kartus, kartais net paskiria namų darbus, kuriuose ne prašoma išspręsti, o išaiškinti uždavinį.
„Dažnai tiems, kurie linkę tiesiog kalti, duodu kitokio tipo užduotis – pavyzdžiui, paaiškinti, kaip sprendė. Ir tai veikia – jie pradeda kitaip mąstyti, supranta, kur dar supratimo trūksta“, – pasakoja ji.
Rasti, kas veikia pačiam asmeniškai
Kiekvienas vaikas mokosi šiek tiek kitaip – vienam padeda piešti schemas, kitam kalbėti garsiai, trečiam – klausytis ir kartoti. „Corepetitus“ korepetitorė pataria skatinti pačius mokinius atrasti savo efektyviausią būdą.
„Skatinu mokinius išsiaiškinti savo mokymosi stilių – ar jis vaizdinis, akustinis ar kinestetinis. Tada galima taikyti tai, kas tinka konkrečiai – schemavimą, korteles, rašymą, kalbėjimą garsiai“, – sako S. Vainovskaja.
T. Jonaitis priduria, kad nėra vieno visiems tinkančio būdo mokytis, bet kai kurios strategijos – pavyzdžiui, mokymasis per klausimus ar medžiagos suskaidymas į mažesnes dalis – pasiteisina daugeliui.
„Skaitant bet kokį tekstą – nuo biologijos iki literatūros – verta sau užduoti klausimus: ką aš ką tik perskaičiau? Kodėl tai svarbu? Kaip tai susiję su tuo, ką jau žinau? Taip formuojasi gebėjimas mąstyti, o ne tiesiog priimti informaciją“, – sako T. Jonaitis.
Smalsumas įžiebia, darbas palaiko
Smalsumas – tai daugiau nei graži metafora. Jis kuria ryšį su mokymusi – kai vaikui įdomu, jis natūraliai nori suprasti, klausti, išsiaiškinti. Pasak T. Jonaičio, būtent šis vidinis noras veda toliau nei taisyklių išmokimas – jis tampa pamatu viskam, kas vyksta toliau.
„Norint padėti vaikui augti kaip mokiniui, svarbiausia – padėti jam pažinti save ir savo mąstymą. O tada jau galima kurti žinias. Kai vaikas supranta, kad mokytis nėra gėda, kad suklysti – naudinga, ir kad kiekvienas gali turėti savo būdą – tada viskas įmanoma“, – sako T. Jonaitis.
Tačiau smalsumas neveikia vakuume – jį palaikyti padeda įpročiai. S. Vainovskaja pastebi, kad net ir smalsiausi mokiniai nepasieks daug, jei tarp pamokų jie nedirbs savarankiškai.
„Svarbu sąžiningai dirbti – daryti namų darbus, papildomai spręsti, kartoti. Korepetitorius – tai pagalbininkas, mentorius, bet viską nulemia paties mokinio pastangos. Galutinis rezultatas yra tai, kiek pats įdedi“, – sako korepetitorė.
Pasak jos, smalsumą ir gerus mokymosi padeda palaikyti ir namų atmosfera. Tėvai gali patys rodyti domėjimąsi, džiaugtis vaikų klausimais, net jei atsakymai neaiškūs. Palaikymas ir pasitikėjimas kuria sąlygas, kuriose vaikas nebijo klausti, mokytis, o svarbiausia – tobulėti savo tempu.
