Apie humanitarinių studijų prasmę 15min kalbasi su kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ jaunesniuoju redaktoriumi, filosofijos studijų magistrantu Laurynu Peluričiu.
– Į humanitarinius mokslus šiandien žiūrima „rezervuotai“: kaip į studijas, negarantuojančias ateities profesine prasme. Ar šis požiūris yra teisingas? Jei ne, kodėl?
– Vienas svarbiausių dalykų, kuris šiandien dažnai ir nepelnytai yra nuvertinamas, tai galimybė universitete, renkantis vadinamąsias humanitarines studijas, susidurti ir būti su tekstais – tiek juos skaityti, tiek apmąstyti, o galiausiai savo samprotavimus išdėstyti tiek žodžiu, tiek raštu.
Susipažindamas su didžiųjų autorių tekstais gali matyti, kaip mintis formuluoja geriausi mąstytojai. Žinoma, tai yra ir stilistiniai amato dalykai, bet itin svarbu, kad skaitydamas mąstytojo tekstą mokaisi atkartoti jo minties eigą ir ją suvokti.
Didelė problema yra ta, kad Lietuvoje išsilavinimas yra painiojamas su profesija arba amatu. Jeigu mokinys žada rinktis filosofiją, tikėtina, jog kas nors tikrai užduos jam klausimą – o ką tu dirbsi su ta filosofija? Manoma, jog šios studijos – ne profesija, nors filosofija niekuomet ir nepretendavo ja būti.
Gaila, kad mūsuose nėra laisvųjų menų sampratos – nesuprantama, jog studijos nėra orientuotos į diplomą ar gerai apmokamą darbą, bet yra savitikslės, jomis siekiama tapti išsilavinusiu, išmanančiu kultūrinį kontekstą, turinčiu turtingą vaizduotę ir gebančiu kaupti įvairialypę patirtį žmogumi.
Nėra supratimo, jog išsilavinimas – savaime vertingas dalykas. Mąstoma dažniausiai pagal rinkos ekonomiką: „Mums reikia, kad paruoštų specialistus, kurie tarnautų rinkai.“
Kita vertus, skaitymas to, ką filosofas Leo Straussas vadina didžiaisiais tekstais, vėliau gali praversti ir dirbant praktinius darbus. Visuomet justi didžiulis skirtumas tarp žmogaus, turinčio platų išsilavinimą, kad ir kokio amato (kepėjo ar kirpėjo) atstovas jis būtų, ir turinčio siaurą pasaulio matymą.
Nepriklausomai nuo socialinio sluoksnio ar išsilavinimo Lietuvoje vis dar gajus yra mitas, jog turint gerai apmokamą darbą išsilavinimo nereikia. Nėra supratimo, jog išsilavinimas – savaime vertingas dalykas. Mąstoma dažniausiai pagal rinkos ekonomiką: „Mums reikia, kad paruoštų specialistus, kurie tarnautų rinkai.“
Nors čia kyla klausimas, kodėl visuomenė ir valstybė turėtų rūpintis privačių verslininkų interesais? Šitas savaime suprantamas klausimas, apie rinkos poreikių tenkinimą, gali būti apgręžtas visiškai kitaip: kodėl kažkokio prekybos centro ar statybų įmonės savininko įgeidžius turėtų pildyti valstybiniai universitetai?
– Tačiau ekonomikos terminais kalba ir patys universitetai, nes jie tarsi yra verčiami „žaisti“ rinkos sąlygomis – patys būdami rinkos dalyviais yra priversti parduoti savo paslaugas, kas, šiuo atveju, yra studijų programos...
– Problema yra ta, kad dalis vadinamojo Lietuvos elito irgi mąsto šituos klausimus kartais perdėm simplifikuotai. Nesuvokiama, jog baigti gerą universitetą, turėti gerus profesorius yra garbė ir prestižas savaime.
Kitas dalykas, universitetai visiškai neatsisakydami savo universiteto misijos vis dėlto gali šiek tiek prisitaikyti prie to rinkos pasaulio. Tarkime, kai kurie man žinomi VU fakultetai organizavo karjeros programas, tai leisdavo universitetams tapti tarpininkais, padedančiais absolventams susirasti visai neblogus darbus. Paaiškėjo, jog ir klasikinės filologijos ar lituanistikos išsilavinimą turintys absolventai gali būti labai paklausūs darbo rinkoje.
Turintis tik profesiją, bet neturintis išsilavinimo, dažniau nusileis prieš tą, kuris turės platesnį išsilavinimą ir gebės keistis.
Lygiai taip pat galime matyti, jog filosofijos absolventai dirbai labai skirtingose srityse – nuo teatro iki radijo ar reklamos, ryšių su visuomene. Net ir griežtesnės socialinių mokslų specialybės nesukuria tik kažkokio siauro lauko specialisto, šias studijas pabaigę žmonės sugeba toliau savarankiškai mokytis ir netgi kartais radikaliai keičia veiklos ar domėjimosi sritis.
Galiausiai, ambicija tenkinti rinkos poreikius yra absoliučiai neprasminga, nes mes nežinome, ko rinkai reikės po dešimties metų. Dalis profesijų galbūt išnyks, atsiras naujų. Kaip bebūtų, universitetas, bandantis vytis rinką ir jai suteikti specialistų, kurių galbūt reikės ateityje, visada bus atsilikęs. Šioje vietoje žmogus, turintis tik profesiją, bet neturintis išsilavinimo, dažniau nusileis prieš tą, kuris turės platesnį išsilavinimą ir gebės keistis.
– Įsivaizduokime mintinį eksperimentą: prieš jus stovi du žmonės, iš kurių vienas yra išsilavinęs, kitas ne. Kaip atskirti, kuris yra kuris?
– Paprastai išsilavinęs žmogus išsiskiria gebėjimu formuluoti ir reikšti mintis taip, kad jos būtų suprantamos plačiai publikai.
Tai ypač ryšku viešojoje erdvėje, kur rimtai dalyvauti ir diskutuoti sugeba tik išsilavinę žmonės, nes tam reikia atitinkamų įgūdžių, kurie įgyjami skaitant rašant, kalbant, mąstant. Tai yra sudėtingas užsiėmimas, žmonės dažniausiai tą tingi daryti ir tingėjimas mąstyti, dera tai pripažinti, yra tingėjimo forma (juokiasi).
Jokiu būdu nesakau, jog žmogus, turintis išsilavinimą, prieš neišsilavinusį žmogų yra moraliai pranašesnis ar geresnis metafizine prasme. Ne. Bet jeigu mes kalbame apie visapusišką, įdomų žmogų... Toks žmogus geba įžvelgti kitų žmonių kalboje naudojamus kontekstus – tai, apie ką jie mąsto, kodėl jie taip mąsto, suvokia truputį platesnę kultūrinę ir socialinę tikrovę, o ne tik tą, kurioje yra pats.
Čia dera pastebėti, kad išsilavinimas žmones, nepaisant jų socialinio ar ekonominio statuso, jungia, o ne skiria. Tai itin svarbu šiuolaikinėje demokratijoje. Žinoma, tai anaiptol neturi reikšti universitetinių studijų demokratizavimo – universitetas visgi turi turėti aukštus standartus ir kriterijus, bet tai atskira tema.
– Kokius dalykus įstojus į aukštąją ar aukštesniąją mokyklą jūs siūlytumėte pastudijuoti? Net jeigu to ir nėra studijų plane, ką vertėtų pasimokyti papildomai?
– Manau, svarbu pastudijuoti logiką. Tai padeda struktūrizuoti mąstymą, geriau suprasti supančią tikrovę, nes griežtesnis mąstymas tam yra būtina sąlyga. Logikos studijos lavina teksto suvokimo gebėjimus, padeda reikšti mintis arba pastebėti mąstymo klaidas, kurios labai dažnai pasitaiko mūsų viešojoje erdvėje, pavyzdžiui, keistas išvadas, kurios neplaukia iš pateikiamų teiginių ar faktų ir pan. Be logikos, dar svarbi ir matematika, kuri nors ir retorinį lygį apima mažiau, tačiau vis dėlto formuoja struktūrinį, metodišką ir nuoseklų mąstymą.
Geri kolegos, kurie dažniausiai tampa ir gerais draugais, net ir pusėtino įdomumo studijų programas gali paversti itin įdomia intelektualine kelione.
Rekomenduoju neprarasti sąlyčio su gera literatūra, ypač klasikine. Juk atėjus į aukštąją mokyklą viską galima atrasti iš naujo. Tai toks antrasis „šansas“ išsilavinime, kai tai, kas, tarkime, nuobodžiai buvo dėstoma mokykloje, universitetinių studijų metu gali nušvisti visai kitokia šviesa.
Toliau būtų – istorija, filosofija, meno teorija. Jie padeda suvokti, kaip vystosi idėjos, kokią jos daro įtaką žmonijos istorijai.
Galiausiai, universitete galima surasti įkvepiančių dėstytojų ir gerų pedagogų, autoritetų, kurie padės tobulėti ir patars ne tik akademiniais klausimais. Kartais jaunam žmogui tokių autoritetų pristinga, o universitetas yra viena tų vietų, kur jų galima sutikti.
Labai svarbu ir kolegos – geri kolegos, kurie dažniausiai tampa ir gerais draugais, net ir pusėtino įdomumo studijų programas gali paversti itin įdomia intelektualine kelione. Turbūt ši amžiaus skirtumų nepaisanti pagarbi draugystė tarp dėstytojų ir studentų yra viena svarbiausių ir kartu nepelnytai pamirštų studijų pusių.
