Ir nors darbo rinkoje dalį užduočių vis sėkmingiau perima sparčiai besivystančios technologijos, yra sričių, kuriose svarbiausia išlieka tai, ko negali pasiūlyti joks algoritmas – empatija, gebėjimas išklausyti ir būti šalia žmogaus.
Būtent tokių specialistų vaidmuo visuomenėje šiandien tampa vis aktualesnis.
Socialinių darbuotojų poreikis auga
Kad šių specialistų vaidmuo visuomenėje stiprėja, rodo pastarojo dešimtmečio pokyčiai socialinio darbo srityje. Pasak Kauno kolegijos dėstytojo Ovidijaus Grincevičiaus, ši profesija šiandien gerokai nutolusi nuo anksčiau vyravusio įsivaizdavimo apie dokumentų tvarkymą ar socialinių išmokų administravimą.
„Per pastaruosius 5-10 metų socialinis darbas labai stipriai pasikeitė – jis evoliucionavo nuo administracinės veiklos link gilesnio psichosocialinio ir tarpprofesinio darbo. Pastarąjį dešimtmetį labai išaugo psichosocialinės pagalbos poreikis, ypač dirbant su psichikos sveikatos problemomis, smurto aukomis, priklausomybėmis, senyvo amžiaus žmonėmis ir pabėgėliais“, – 15min sako O.Grincevičius.
Pasak jo, profesijos atgimimas jaučiamas visose socialinio darbo srityse – nuo socialinės apsaugos, švietimo iki sveikatos priežiūros, teisėsaugos ar užimtumo paslaugų. Ypač tai jaučiama regionuose.
„Pastebime, kad kolegijoje praktikos vietų vadovai nuolat prašo daugiau studentų, ypač į krizių centrus, psichikos sveikatos centrus, nevyriausybines organizacijas“, – teigia dėstytojas.
Panašias tendencijas pastebi ir socialinių paslaugų įstaigos. Kauno rajono socialinių paslaugų centro direktorė Lina Čapienė sako, kad socialinis darbas vis dažniau prasideda dar iki žmogui susiduriant su rimta krize. Tuomet, kai pastebimi pirmieji sunkumai, kai žmogui reikia informacijos, palaikymo, padrąsinimo ar pagalbos priimant svarbius gyvenimo sprendimus.
„Socialinėje srityje vyksta įvairios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos koordinuojamos pertvarkos, todėl socialinio darbo specialistų poreikis Lietuvoje nuosekliai auga. Vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvajai pagalbai šeimom, psichikos sveikatos stiprinimui, prevencinėms paslaugoms bendruomenėje“, – sako L.Čapienė.
Pašnekovės teigimu, specialistų poreikį didina visuomenės senėjimas – daugėja žmonių, kuriems reikalinga pagalba namuose, todėl socialinių paslaugų svarba arba tampa vis akivaizdesnė.
„Šiuos pokyčius matome ir savo organizacijoje – Kauno rajono socialinių paslaugų centras veiklą pradėjo 2007 metais turėdamas vos keletą darbuotojų, o šiandien jų – daugiau nei 180. Toks komandos augimas atspindi ne tik organizacijos plėtrą, bet ir didėjančią socialinių paslaugų reikšmę bendruomenėje“, – teigia centro direktorė.
Kuo daugiau technologijų, tuo svarbesnis žmogus
Tačiau specialistų poreikį lemia ne tik demografiniai pokyčiai ar augantis paslaugų poreikis. Vis dažniau socialiniams darbuotojams tenka reaguoti ir į mažiau matomas problemas – vienišumą, socialinę atskirtį bei silpnėjančius tarpusavio ryšius.
Nors technologijos suteikia vis daugiau bendravimo galimybių, tai nebūtinai reiškia stipresnius tarpusavio ryšius. L.Čapienės teigimu, žmonėms vis dažniau trūksta ne informacijos ar patarimų, o nuoširdaus žmogiško ryšio.
„Būdami nuolat prisijungę prie pasaulio kartais jaučiamės vis labiau nutolę vieni nuo kitų. Socialinio darbo specialistai pastebi, kad žmonėms trūksta žmogaus, kuris nuoširdžiai išklausytų, neskubėtų vertinti ir bent trumpam pabūtų šalia. Poreikis būti suprastam ir priimtam greičiausiai išliks vienu svarbiausių žmogaus poreikių“, – sako L.Čapienė. Ji įsitikinusi, kad neretai vien galimybės pasikalbėti suteikimas tampa pirmuoju žingsniu sprendžiant įvairius sunkumus.
Augančią vienišumo ir socialinės atskirties problemą pastebi ir O.Grincevičius. Pasak jo, jei anksčiau vienišumas dažniau buvo siejamas su vyresnio amžiaus žmonėmis, šiandien ši problema vis dažniau paliečia ir jaunimą.
„Pastebiu, kad daug žmonių gyvena „šalia vienas kito“, bet ne „kartu“. Per praktikas studentai grįžta su istorijomis apie klientus, kurie turi stogą virš galvos ir maisto, tačiau visiškai neturi ryšių ir priklausymo jausmo. Daugėja žmonių, kurie jaučiasi „nematomi“, o socialinė atskirtis tampa vis sudėtingesnė“, – sako O.Grincevičius.
Ko šiandien tikimasi iš socialinio darbuotojo?
Augant vienišumo ir socialinės atskirties problemoms, socialinio darbuotojo vaidmuo tampa vis svarbesnis. Vis dažniau iš jo tikimasi ne tik pagalbos sprendžiant problemas, bet ir gebėjimo padėti žmogui atkurti ryšį su aplinka, bendruomene bei savimi.
O čia esą vien profesinių žinių nebeužtenka – būtina gebėti veikti greitai besikeičiančiose situacijose ir bendradarbiauti su įvairių sričių specialistais.
„Dažnai iš socialinių darbuotojų tikimasi, kad jie turi turėti atsakymus į visus klausimus. Tačiau praktika rodo, kad svarbiausia ne žinoti visus atsakymus, o gebėti kartu su žmogumi jų ieškoti, padėti atrasti galimybes, sustiprinti pasitikėjimą savimi ir žengti pirmą žingsnį“, – sako L.Čapienė.
O.Grincevičiaus teigimu, socialinis darbuotojas tampa tiltu tarp žmogaus ir sistemos, padedančiu ne tik spręsti problemas, bet ir stiprinti žmogaus savarankiškumą. „Jis yra tas specialistas, kuris mato visą kontekstą ir kuria realų pokytį“, – sako jis.
Studijas renkasi turėdami aiškų tikslą
Keičiasi ne tik pati profesija, bet ir ją besirenkančių jaunų žmonių požiūris. Pasak O.Grincevičiaus, studentai į socialinį darbą ateina nebe vedami vien abstraktaus noro padėti kitiems, bet vis dažniau turėdami aiškią profesinę kryptį.
„Studentai vis dažniau renkasi socialinį darbą ne tik iš romantinio noro „gelbėti“, bet norėdami dirbti konkrečiose srityse: socialinėje apsaugoje su šeimomis ir bendruomenėmis, sveikatos priežiūroje su psichikos sveikatos ar priklausomybių temomis, švietime su vaikais ir jaunimu. Jie domisi traumų informuotu darbu, etiniais dilemų sprendimais. Mano požiūriu – tai labai teigiamas pokytis“, – sako Kauno kolegijos dėstytojas.
Viena tokių studentų – antro kurso socialinio darbo studentė Klaudija Jociūtė. Ji pasakoja, kad pasirinkti šias studijas paskatino noras būti šalia žmonių ir prisidėti prie jų gerovės.
„Nuo pat vaikystės jaučiau norą padėti kitiems, todėl socialinis darbas man pasirodė artimiausia ir prasmingiausia sritis“, – sako Kauno kolegijos studentė K.Jociūtė.
Praktika vaikų dienos centre ir šeiminiuose namuose tik sustiprino jos įsitikinimą, kad socialiniame darbe svarbiausias yra žmogiškas ryšys.
„Ne kartą teko tiesiog išklausyti, pabūti šalia ir palaikyti, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodydavo, kad problema nėra didelė. Dažnai už netinkamo elgesio slypi neišreikšti jausmai ar sunkumai, apie kuriuos vaikai neturi su kuo pasikalbėti“, – pasakoja studentė.
Ko nepakeis net pažangiausias dirbtinis intelektas?
Nors dirbtinis intelektas tampa vis svarbesniu pagalbininku, pašnekovai sutaria, kad socialiniame darbe yra dalykų, kurių technologijos nepakeis.
„Manau, kad dirbtinis intelektas niekada negalės suteikti šilto išklausymo ar tikro žmogiško ryšio. Jis negalės pakeisti buvimo šalia, supratimo ar net tokių paprastų, bet labai svarbių dalykų kaip palaikantis žvilgsnis. Technologijos gali padėti spręsti tam tikras problemas, tačiau jos niekada nesuteiks to žmogiškumo jausmo, kuris socialiniame darbe yra vienas svarbiausių dalykų“, – sako K.Jociūtė.
Panašiai kalba ir L.Čapienė. Jos teigimu, technologijos gali tapti svarbiu pagalbininku, tačiau negali pakeisti žmogiško santykio. „Dirbtinis intelektas nepajus tylos, kuri kartais pasako daugiau nei žodžiai. Nepastebės žmogaus balse slypinčio nerimo ar nusivylimo. Jis negalės sukurti tokio pasitikėjimo santykio, kokį gali sukurti žmogus žmogui“, – priduria L.Čapienė.
Pasak O.Grincevičiaus, būtent čia ir atsiskleidžia riba, kurios technologijos peržengti negali. „Dirbtinis intelektas niekada nepakeis autentiško emocinio buvimo, empatijos ir moralinio sprendimo sudėtingose situacijose. Žmogui labiausiai reikia kito žmogaus krizės, vienatvės, netekties ar lemtingų gyvenimo sprendimų metu. Tokiose situacijose algoritmas gali duoti informaciją, bet negali duoti buvimo“, – komentuoja jis.
„Kuo sudėtingesnis tampa pasaulis, tuo svarbesni tampa žmonės, gebantys padėti kitiems jame nepasimesti. Todėl tikiu, kad socialinis darbas ir ateityje išliks profesija, kuri ne tik reaguoja į pokyčius, bet ir padeda juos kurti“, – pastebi L.Čapienė.
