Lenkija – viena įdomiausių Europos švietimo sėkmės istorijų. 2000 m. jos penkiolikmečių gebėjimų rezultatai tarptautiniame EBPO PISA tyrime buvo žemiau ar apie EBPO šalių vidurkį, tačiau jau po keliolikos metų šalis tapo viena stipriausių Europos švietimo sistemų. Tai buvo vienas ryškiausių šuolių PISA tyrimų istorijoje, rašoma „Švietimas #1“ pranešime žiniasklaidai.
Kas lėmė sėkmę?
Lenkijos sėkmė dažniausiai siejama su 1999 m. švietimo reforma. Iki jos mokiniai gana anksti – maždaug po 8 klasės – buvo nukreipiami į akademinį arba profesinį kelius. Reforma šį pasirinkimą pavėlino: visi mokiniai ilgiau mokėsi pagal bendrą programą – 6 metus pradinėje mokykloje ir dar 3 metus naujoje žemesniojoje vidurinėje mokykloje, vadinamoje gimnazijoje. Tik po šio etapo mokiniai rinkdavosi akademinę arba profesinę trajektoriją.
„Švietime ankstyvas vaikų suskirstymas dažnai įtvirtina nelygybę. Stipresni vaikai ir stipresnės šeimos susitelkia vienose mokyklose, silpnesni – kitose. Tada mokykla ne mažina socialinį atotrūkį, o jį administruoja. Lenkijos reformos tikslas buvo šią atskirtį sumažinti ir suteikti daugiau stipresnio ugdymo visiems vaikams. Ne nuleisti kartelę, kad rezultatai atrodytų geriau, o pakelti tuos, kurie anksčiau būdavo per greitai nurašomi. Po reformos silpnesni mokiniai ilgiau liko bendrojo ugdymo lauke, gavo daugiau akademinio turinio ir daugiau laiko sustiprėti“, – sako Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.
Tačiau struktūra buvo tik viena pokyčių dalis. Lenkija taip pat padidino mokymosi laiką klasėse, ypač kalbos ir skaitymo srityje. Tai svarbu, nes teksto supratimas yra visų kitų dalykų pagrindas: mokinys, kuris nesupranta teksto, vėliau klumpa ir matematikoje, ir gamtos moksluose.
Lenkija taip pat stiprino bendrąjį ugdymą profesinėse mokyklose, kad profesinis kelias nereikštų ankstyvo akademinio turinio atsisakymo. Reformą papildė nacionaliniai palyginami egzaminai skirtingose ugdymo pakopose. Jie švietimo sistemai suteikė duomenų, leidusių matyti, kurioms mokykloms, savivaldybėms ar mokinių grupėms reikia daugiau pagalbos.
„Įtakos geresniems Lenkijos mokinių rezultatams turėjo ir ugdymo turinio pokyčiai. Lenkija nuo detalių, aprašomųjų programų judėjo prie programos su aiškiu branduoliu. Mokyklos gavo daugiau laisvės adaptuoti turinį, bet kartu turėjo daugiau dėmesio skirti esminių gebėjimų ugdymui: samprotavimui, interpretacijai ir argumentavimui. Būtent gebėjimas ne atkartoti programos punktus, o taikyti įgytas žinias įvairiose situacijose yra itin svarbus šiuolaikiniame pasaulyje“, – sako L.Masiliauskaitė.
Gerosios pamokos Lietuvai
Iš Lenkijos sėkmės Lietuva gali pasimokyti kelių dalykų, pažymi L.Masiliauskaitė.
„Pirmiausia, švietimo proveržis prasideda nuo aiškaus tikslo. Lenkija 1999 m. gana aiškiai žinojo, ką nori pakeisti: suteikti daugiau kokybiško bendrojo ugdymo visiems, ypač silpnesniems mokiniams. Lietuvoje reformų turime daug, bet jų kryptis dažnai išsisklaido: vienur ugdymo turinys, kitur egzaminai, kitur mokyklų tinklas, dar kitur įtrauktis. Mokykloms ir kitiems sistemos dalyviams tampa nebeaišku, kas yra svarbiausia ir kokia yra bendra kryptis“, – teigia L.Masiliauskaitė.
Antra Lenkijos pamoka – reikia kelti mokinių gebėjimų grindis nenuleidžiant lubų.
„Lietuvoje pastaruoju metu į prastus rezultatus per dažnai reaguojama leidžiant reikalavimų kartelę žemyn arba taisant vertinimo taisykles. Bet mokinys dėl to nepradeda geriau skaityti, argumentuoti ar spręsti uždavinių. Dėl to silpnesniems mokiniams reikia ne žemesnių lūkesčių, o ankstyvos, intensyvios pagalbos, tuo metu gabiausiesiems – didesnio iššūkio“, – sako L.Masiliauskaitė.
Trečia pamoka – duomenys turi virsti veiksmais.
„Lietuva turi daug duomenų: PISA rezultatus, nacionalinius pasiekimų patikrinimus, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus, brandos egzaminus, mokyklų ir savivaldybių rodiklius. Bet duomenys per retai tampa konkrečia pagalba mokyklai, klasei ar vaikui. Jie dažnai baigiasi dar viena ataskaita, nors turėtų tapti pagalbos pradžia“, – pažymi L.Masiliauskaitė.
Galiausiai, kaip rodo Lenkijos pavyzdys, ugdymo turinys turi būti aiškus ir įgyvendinamas.
„Lietuvoje jau kurį laiką girdime, kad ugdymo turinys yra perkrautas ir komplikuotas. Gera žinia, kad mes, panašiai kaip ir lenkai, perėjome prie kompetencijomis grįsto turinio. Tačiau mokytojams taip pat turi būti aišku, kaip tas kompetencijas realiai ugdyti ir vertinti, o ugdymo programai išeiti turi užtekti pamokų laiko“, – sako L.Masiliauskaitė.
Lenkijos sėkmės istorijos pabaiga?
Nepaisant ankstesnės Lenkijos sėkmės, pastarieji metai rodo, kad švietimo laimėjimai nėra amžini. Palyginti su 2018 m., 2022 m. PISA tyrime Lenkijos rezultatai reikšmingai krito visose trijose srityse.
Verta paminėti, kad Lenkija vis dar išlieka tarp stipresnių Europos švietimo sistemų – pagal visų trijų PISA sričių rezultatų sumą ji Europoje užima 6 vietą ir lenkia Lietuvą, kuri pagal tą pačią metodiką yra maždaug 20 vietoje. Visgi Lenkijos ankstesnis pranašumas susitraukė.
Vienos priežasties, kodėl taip nutiko, nėra. Dalis kritimo, kaip ir daugelyje kitų šalių, siejama su pandemija. Lenkijoje mokyklų uždarymai truko ilgiau nei vidutiniškai EBPO šalyse, todėl mokymosi procesas buvo stipriai sutrikdytas.
„Tačiau daug dėmesio sulaukė ir vidaus politika. 2017 m., valdant partijai „Teisė ir teisingumas“, buvo panaikinta gimnazijų grandis ir grįžta prie modelio, kai po 8 klasės mokiniai pasirenka skirtingas mokymosi trajektorijas. Kitaip tariant, buvo išardyta dalis tos struktūros, kuri anksčiau buvo siejama su Lenkijos sėkme“, – sako „Švietimas #1” vadovė.
Prie nuosmukio galėjo prisidėti ir perkrautas, labiau ideologizuotas ugdymo turinys. „Teisės ir teisingumo“ valdymo metais į programas buvo įtraukta daugiau su tautiniu pasakojimu ir konservatyvia politine kryptimi siejamų akcentų.
„Dėl to naujoji Lenkijos vyriausybė 2024 m. ėmėsi koreguoti „Teisės ir teisingumo“ pokyčius ir siekia sumažinti programas maždaug penktadaliu, argumentuodama, kad po programos išplėtimo mokytojai ir mokiniai buvo pervargę nuo turinio pertekliaus. Lenkijos naujoji valdžia pamatė, kad kai programa tampa per plati, mokytojas skuba tiesiog „išeiti“ temas ir lieka mažiau laiko supratimui, diskusijai, klaidų analizei ir gebėjimų ugdymui“, – sako L.Masiliauskaitė.
Perspėjamosios pamokos Lietuvai
Lenkijos nuosmukis Lietuvai taip pat suteikia vertingų pamokų, pažymi L.Masiliauskaitė.
„Lenkijos istorija rodo, kad švietime politiškai patrauklūs sprendimai nebūtinai yra naudingi vaikams. Gimnazijų panaikinimas daugeliui tėvų skambėjo patraukliai – mažiau perėjimų, esą mažiau paauglystės chaoso, grįžimas prie pažįstamos mokyklos struktūros. Tačiau tyrimai rodo, kad būtent ši pakopa buvo viena iš Lenkijos sėkmės atramų, nes leido ilgiau išlaikyti visus mokinius bendrojo ugdymo sistemoje. Kai ji buvo panaikinta, Lenkija galimai susilpnino mechanizmą, kuris iki šiol padėjo kelti silpnesnių mokinių rezultatus“, – sako L.Masiliauskaitė.
Kita Lenkijos pamoka – svarbu neskubėti per anksti susiaurinti mokinių mokymosi kelio. Tyrėjų teigimu, Lenkijos reformos esmė buvo ne prielaida, kad profesinis kelias yra prastesnis ar skirtas silpnesniems mokiniams. Esmė buvo kita: daugiau vaikų ilgiau mokėsi pagal stipresnę vienodą bendrojo ugdymo programą, prieš pasirinkdami akademinę, techninę ar profesinę kryptį.
„Lenkijos pavyzdys rodo, kad kuo ilgiau sistema visiems vaikams suteikia tvirtą bendrojo ugdymo pagrindą, tuo daugiau galimybių ji turi pakelti bendrus mokinių gebėjimus. Tai nėra profesinio mokymo nuvertinimas. Priešingai – kokybiškas profesinis kelias taip pat turi remtis stipriu bendruoju ugdymu. Problema atsiranda tada, kai vaiko trajektorija susiaurinama per anksti, dar nespėjus sustiprinti jo skaitymo, matematinio mąstymo ir kitų bazinių gebėjimų“, – teigia L.Masiliauskaitė.
Galiausiai lenkų pavyzdys rodo, koks svarbus kokybiškas ir depolitizuotas ugdymo turinys.
„Lietuvoje taip pat matome riziką, kad ugdymo turinys tampa įvairių grupių lūkesčių ir pasiūlymų kraičiu. Į programas nuolat norima įtraukti vis naujų temų, tačiau kiekvienas papildomas punktas turi savo kainą. Kai turinys plečiamas be aiškios pagrindinės ašies, mokytojams tampa sunkiau suprasti, kas svarbiausia, o pamokose lieka mažiau laiko esminiams gebėjimams – skaitymui, argumentavimui, matematiniam mąstymui, problemų sprendimui – nuosekliai ugdyti“, – kalba L.Masiliauskaitė.
Lenkija parodė, kad švietimo šuolis įmanomas. Ji taip pat parodė, kaip greitai galima pradėti prarasti tai, kas buvo sukurta.
„Lietuvai tai turėtų būti ne kvietimas kopijuoti Lenkiją, o raginimas apsispręsti, ko siekiame: gražiau atrodančių rodiklių ar realiai stipresnio mokymosi kiekvienam vaikui“, – sako L.Masiliauskaitė.