Visuomenėje nuolat kyla abejonių: kaip vertinti mobiliuosius telefonus mokyklose, ar jie turėtų būti integruojami į ugdymą, ar ribojami, kaip šie įrenginiai veikia mokymosi aplinką, mokinių savijautą, tarpusavio santykius ir pan. Šioje Nacionalinės bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus analitinėje apžvalgoje gvildenamas mobiliųjų telefonų reglamentavimas, išmaniųjų įrenginių naudojimo mokyklose privalumai ir prieštaringi aspektai.
Moksliniai tyrimai rodo, kad mobiliųjų įrenginių vaidmuo mokyklose yra nevienareikšmis, todėl svarbu sistemiškai analizuoti jų poveikį mokymuisi ir mokinių gerovei. Pastaraisiais metais paskelbta daugybė studijų, kuriose nagrinėjama mobiliųjų telefonų įtaka jaunimo brendimui, akademiniams pasiekimams bei šiuolaikinėmis technologijomis grįstos mokymosi aplinkos kūrimui.
Analizuojant mokslinį diskursą išryškėjo keli pagrindiniai argumentai, kodėl mobiliųjų telefonų mokyklose nereikėtų visiškai uždrausti:
Telefonai kaip mokymosi priemonė. Tinkamai į ugdymo procesą integruotos technologijos gali tapti reikšmingu švietimo ištekliu. Mobilieji telefonai gali būti pasitelkiami moksleivių apklausoms rengti, grįžtamajam ryšiui užtikrinti, priminimams ir net testams spręsti.
Pvz., dar 2013 m. amerikiečių tyrėjai nustatė, kad operatyviai į testo klausimus atsakyti leidžiančius pultelius naudojusios moksleivių grupės balai padidėjo 4,7 proc. Išmanieji įrenginiai sudaro sąlygas vartotojams greitai pasiekti informaciją, įsirašyti pamokų medžiagą, atlikti grupines užduotis, naudotis socialiniais tinklais edukaciniams tikslams. Šiuolaikinių telefonų funkcionalumas nuo fotoaparatų iki žemėlapių – gali būti integruotas į mokymosi turinį kaip praktinis įrankis. Šiuo požiūriu draudimai gali reikšti ne tik technologijų atmetimą, bet ir mokymosi kokybės pabloginimą.
Saugumo ir ryšio poreikis. Telefonai atlieka ir tam tikrą saugumo funkciją. Tėvai paprastai nori turėti galimybę susisiekti su vaikais nenumatytais atvejais. Moksleiviai telefonus vertina kaip gyvybiškai svarbią priemonę kritiniais sveikatos sutrikimų, patiriamo smurto ar kito nelaimingo atsitikimo – atvejais.
Mokyklų tikslas turėtų būti ne riboti, bet padėti vaikams pasiekti tokį medijų raštingumo lygį, dėl kurio draudimai ilgainiui taptų nereikalingi.
Visiškas draudimas naudoti telefonus gali lemti nesaugumo jausmą bei sukelti ar pagilinti konfliktus tarp tėvų ir mokyklos. Be to, kai kuriems jaunuoliams telefonas reikalingas sveikatos stebėsenai – pavyzdžiui, diabetu sergančių vaikų gliukozės monitoringui. Taigi, apribojimai turėtų būti lankstūs, būtina atsižvelgti į individualius moksleivių poreikius.
Draudimų be edukacijos ribotumas. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2024 m. tyrimas rodo, kad vien tik griežti draudimai be skaitmeninio raštingumo ugdymo ilgalaikių rezultatų neduoda. Būtina ne tik riboti tam tikrą veiklą, bet ir ugdyti vaikų atsakomybę bei savikontrolę. Tik tuomet mokiniai tvariai taikyti technologijas gebės tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Draudimai turi būti kontekstiškai pagrįsti, paremti aiškiomis ugdymo gairėmis, o ne vien baudimo mechanizmais.
Mokyklų tikslas turėtų būti ne riboti, bet padėti vaikams pasiekti tokį medijų raštingumo lygį, dėl kurio draudimai ilgainiui taptų nereikalingi. Grupės tyrėjų 2025 m. publikuotos studijos išvadose teigiama, kad 30-yje Anglijos vidurinių mokyklų, iš kurių 20 taikė griežtus mobiliųjų telefonų naudojimo apribojimus, atlikto stebėjimo metu reikšmingų mokinių psichologinės gerovės, pasiekimų ar elgesio skirtumų nenustatyta, nes bendras dienos telefono ir socialinių tinklų naudojimo laikas išlieka panašus.
Nelygybė ir atskirtis. Svarbu atsižvelgti į tai, kad visiems vienodi draudimai gali prisidėti prie skaitmeninės atskirties didinimo, pažymima jau minėtame EBPO tyrime. Kai kuriems mokiniams telefonas gali būti vienintelė priemonė jungtis prie edukacinių platformų, gauti informaciją ar bendrauti. Griežti draudimai, priimti neatsižvelgiant į socialines aplinkybes, gali labiau paveikti socialiai pažeidžiamus mokinius.
Vis dėlto, esama ir griežtą mobiliųjų telefonų kontrolę mokyklose pagrindžiančių argumentų, pvz.:
Pandemijos metu smarkiai išaugęs ekranų naudojimas prisidėjo prie moksleivių motyvacijos ir pasiekimų sumažėjimo.
Dėmesio koncentracija ir geresni mokymosi rezultatai. Tyrimai rodo, kad mobiliųjų telefonų buvimas klasėje stipriai koreliuoja su mokinių dėmesio sumažėjimu ir prastesniais akademiniais pasiekimais. Nustatyta, kad mokiniai, kurie per pamokas būna blaškomi klasiokų naudojamų įrenginių, spręsdami matematikos užduotis pasiekia žymiai prastesnių rezultatų jų atsilikimas atitinka net tris ketvirčius vienų mokslo metų.
Šis efektas ypač ryškus tarp mokinių, kurie laisvalaikiu mokykloje išmaniuosius įrenginius naudoja dažnai – leidžia laiką socialiniuose tinkluose ar kitaip pramogaudami. Lietuvoje 2020–2022 m. rengtas projektas atskleidė, kad COVID-19 pandemijos metu smarkiai išaugęs ekranų naudojimas prisidėjo prie moksleivių motyvacijos ir pasiekimų sumažėjimo. Tėvų ir mokytojų pastebėjimais, vaikai sunkiau įsitraukė į mokymosi veiklas, o prie ekranų praleistas ilgas laikas lėmė dėmesio deficitą.
Analizuojant 6–14 metų vaikų ekranų naudojimo trukmę nustatyta, kad pandemijos laikotarpiu darbo dienomis beveik trečdalis vaikų ekranus mokslui ar būreliams naudojo 6 valandas ar ilgiau, o savaitgaliais šis laikas buvo gerokai trumpesnis. Nemaža dalis jaunesnių mokyklinio amžiaus vaikų (6–10 metų) ir 11–14 metų paauglių gerokai viršijo specialistų rekomenduojamą dviejų valandų per dieną laiką, skirtą pramogoms prie ekranų. 2021 m. pavasarį net pusė 6–10 metų vaikų ir du trečdaliai 11–14 metų paauglių kasdien vidutiniškai pramogoms prie ekranų praleisdavo po 3–4 valandas. Dėl nuotolinio mokymosi 9 iš 10 paauglių prie ekranų apskritai (mokymuisi ir pramogoms) praleisdavo 5 valandas ar daugiau per dieną.
Neseniai alternatyvių telefonų reguliavimo būdų ieškoję Jungtinių Amerikos Valstijų tyrėjai nagrinėjo vadinamųjų „technologijų pertraukėlių” poveikį aukštosiose mokyklose ir pastebėjo, kad trumpos pertraukėlės, kurių metu studentams leista naudotis telefonais, reikšmingai sumažino jų naudojimo dažnį paskaitų metu ir netgi pagerino akademinius rezultatus. Ypač efektyvi buvo 1 minutės pertraukėlė. Tai rodo, kad švelnesnės, motyvuojančios priemonės, leidžiančios mokiniams savarankiškai reguliuoti savo elgesį, gali būti tvaresnė praktika nei griežti draudimai ar bausmės.
Psichikos sveikatos ir savijautos gerinimas. Tyrimais nustatyta, kad vaikai, prie ekranų praleidžiantys daugiau nei tris valandas per dieną, labiau linkę patirti depresiją, nerimą, dėmesio sutrikimus, taip pat prasčiau išsimiega. Ypač būdingi miego ciklų sutrikimai ir emocijų reguliacijos problemos. Šie psichikos sveikatos sunkumai daro tiesioginį poveikį vaikų savijautai mokykloje, jų socialiniams santykiams ir bendram akademiniam progresui.
EBPO pažymi, kad 43 proc. prancūzų moksleivių nurodė jaučiantys nerimą, kai jų telefonų nėra šalia šis reiškinys vadinamas nomofobija (angl. „no mobile phone phobia“ – „nomophobia“). Ilgalaikis prisirišimas prie įrenginio ne tik sukelia stresą, bet ir mažina vaikų gebėjimą kontroliuoti emocijas. Telefonų draudimas gali būti viena iš sisteminių prevencinių priemonių, padedančių mokiniams atsikratyti priklausomybės nuo technologijų.
Elgesio sutrikimų ir priklausomybių prevencija. Neigiamas ilgalaikio ekranų naudojimo poveikis vaikų elgesiui tampa vis akivaizdesnis. Lietuvoje atliktas tyrimas rodo, kad didelė dalis vaikų, praleidžiančių per daug laiko prie ekranų, dažniau patiria elgesio ir emocinių sunkumų nuo padidinto dirglumo iki somatinių simptomų be aiškios organinės priežasties, pavyzdžiui, pilvo ar galvos skausmų.
Šie požymiai susiję su pervargimu, nuolatine stimuliacija ir savireguliacijos mechanizmo susilpnėjimu. Vaikų, per dieną prie ekranų praleidžiančių daugiau nei 3 val., psichinės ir fizinės sveikatos rodikliai reikšmingai prastesni nei jų bendraamžių, kurių naudojimosi technologijomis laikas yra saikingas. Ši išvada argumentuoja griežtesnės kontrolės, kaip priemonės, mažinančios priklausomybės nuo technologijų riziką ir stiprinančios kasdienę mokinių savireguliaciją, naudą.
Kibernetinis saugumas ir patyčių rizikos mažinimas. Kibernetinės patyčios ir nederamas turinys dar vienas rimtas išbandymas, susijęs su išmaniųjų technologijų plėtra. Pagal 2022 m. publikuotą tyrimą, trečdalis vaikų Lietuvoje patiria verbalinį smurtą internete, 17 proc. – grasinimus, o 11 proc. – vizualinio turinio viešinimą be sutikimo. Tėvai dažnai pervertina savo atžalų saugumą elektroninėje erdvėje, o net 25,5 proc. tėvų patys padeda vaikams susikurti paskyras socialiniuose tinkluose – tai atveria vartus ne tik kontaktinėms, bet ir turinio sklaidos grėsmėms.
Telefonų draudimo poveikis socialiniam klimatui didesnis nei akademiniams rezultatams. Atitinkami ribojimai gali padėti sumažinti kibernetinių patyčių kiekį, ypač jei jie įgyvendinami kartu su edukacija apie skaitmeninį saugumą. Todėl svarstymai dėl telefonų draudimo mokyklose gali būti vertinami ne kaip regresyvus žingsnis, o kaip galimybė kritiškai permąstyti skaitmeninių technologijų vaidmenį švietime, jų lemiamas socialines, psichologines bei ekologines pasekmes.
Vokietijos Augsburgo universiteto tyrinėtojai, išanalizavę Norvegijos, Ispanijos, Čekijos, Anglijos ir Švedijos mobiliųjų telefonų reguliavimo švietimo įstaigose atvejus, 2024 m. pateikė aiškią išvadą: išmaniųjų telefonų draudimas turi teigiamą, statistiškai pagrįstą poveikį, ypač mokinių socialinei gerovei, o mažesniu mastu – ir jų mokymosi rezultatams.
Apibendrinant galima teigti, kad mobiliųjų telefonų (ir kitų išmaniųjų įrenginių) naudojimas mokyklose turi tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų, todėl šiuo klausimu būtina subalansuota politika. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad telefonų buvimas klasėje gali mažinti dėmesio koncentraciją, bloginti mokymosi rezultatus bei didinti psichikos sveikatos ir saugumo rizikas, todėl jų ribojimas kai kuriais atvejais pagrįstas. Tačiau išmanieji telefonai gali būti vertinga mokymosi priemonė, taip pat jie gali padėti mažinti socialinę atskirtį, jei yra integruojami į ugdymo procesą atsakingai, kartu ugdant moksleivių skaitmeninį raštingumą.
Lietuvoje mobiliųjų telefonų naudojimas mokyklose įstatymais nėra ribojamas, tačiau pastaruoju metu pagausėjo pastangų situaciją iš esmės keisti. Daugiau aiškumo turėtų įnešti šiuo metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos rengiamos rekomendacinio pobūdžio gairės. Diskurso analizė atskleidė, kad dalis visuomenės pritartų griežtiems išmaniųjų įrenginių ribojimams mokyklose, tačiau vyrauja nuosaikesnis požiūris, kad reikia ieškoti kompleksinių, labiau subalansuotų sprendimų, daugiau dėmesio skirti jaunimo sąmoningumo ir atsakomybės naudojantis informacinėmis technologijomis ugdymui.
