Praėjo lygiai metai, kai švietimo įstaigos turi užtikrinti sąlygas, kad įvairių ugdymosi poreikių turintys vaikai galėtų mokytis su savo bendraamžiais arčiausiai savo namų esančioje mokykloje ar darželyje. Įtraukusis ugdymas pakeitė ne tik teisinę bazę, bet ir kasdienybę – nuo mokytojų darbo iki tėvų lūkesčių bei vaikų patirčių.
Įtrauktis nėra vien deklaracija, o realus pokytis.
Kaip pastebi ekspertai, per metus įgyta patirtis atskleidė ir stiprybes, ir iššūkius. Kita vertus, valstybės, mokyklų bendruomenių ir tėvų pastangos rodo aiškią kryptį: įtrauktis nėra vien deklaracija, o realus pokytis, reikalaujantis bendradarbiavimo, drąsos keistis ir tikėjimo, kad kiekvienas vaikas turi teisę augti ir mokytis kartu.
Pasirengimo darbai siekiant pasirengti šiam pokyčiui buvo pradėti dar prieš keletą metų. 2020 m. Švietimo įstatyme jau buvo įtvirtintas įtraukties principas, o mokyklos, savivaldybės ir nacionalinės institucijos per tą laiką ruošėsi pokyčiams – plėtojant mokytojų kvalifikaciją, steigiant švietimo pagalbos specialistų etatus, konsultuojant mokyklas regioniniuose centruose.
Įtraukusis ugdymas – tai ne tik galimybė vaikui gauti pagalbą ten, kur jis gyvena, bet ir žingsnis link visuomenės, kurioje kiekvienas yra priimamas, vertinamas ir turi lygias galimybes pasinaudoti savo potencialu.
Kaip pastebi Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) projekto „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ vadovė Kristina Ignatavičienė, apie vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, ir pagalbą jiems Lietuvoje aktyviai kalbama jau daugiau nei dešimtmetį. Pasak jos, daugiausia per visą laikotarpį keitėsi pats supratimas, koks turėtų būti ugdymas ir kaip turėtų atrodyti įtrauktis.
„Nemaža dalis mokyklų, nepaisant to, kad oficialiai įtraukties principas pagal Švietimo įstatymą įsigaliojo tik nuo praeitų mokslo metų, jau kur kas anksčiau ėmė taikyti įtraukiojo ugdymo principus.
2020-aisiais, kai buvo įstatymiškai įteisinta įtrauktis, mokyklos pradėjo ruoštis aktyviau, o ketverių metų laikotarpis iki oficialaus starto buvo labai intensyvus. Apskritai, Lietuva šioje srityje padarė milžinišką pažangą.
Įtrauktis tapo prioritetine tema – tai yra ne tik pačių mokyklų, bet ir šalies valdžios bei savivaldybių rūpestis. Svarbiausia, kad tai nėra pabaiga – šiuo keliu eiti planuojame dar ne vienerius metus, siekdami, jog procesas tobulėtų ir visų mokinių poreikiai būtų kuo geriau tenkinami“, – sako K. Ignatavičienė.
Pasak K.Ignatavičienės, natūralu, kad dauguma mokyklų iš pradžių jautė nerimą ir baimę dėl pasirengimo priimti įvairių poreikių vaikus. Šių nuogąstavimų, anot jos, esama ir šiandien. Vis dėlto įtraukios mokyklos kelias neišvengiamai kupinas iššūkių, todėl, pasak specialistės, svarbiausia – nebijoti jų įvardyti ir ieškoti pagalbos, kai jos reikia.
„Labai tikiuosi, kad tie pirmieji mokslo metai padėjo mokykloms pajausti, ką jos gali, kokią pagalbą gauna ir kaip gali prisitaikyti. Svarbiausia, kad pradėti darbai tęstųsi – kad visiems vaikams būtų sudarytos sąlygos ugdytis pagal jų galimybes ir kad jie nebūtų diskriminuojami dėl turimų negalių“, – pabrėžia ji.
Vienas svarbiausių laimėjimų – atviresnė, labiau įsiklausanti švietimo bendruomenė
Kaip sako Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė, įtraukiojo ugdymo įgyvendinimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis išteklių, nuoseklaus komandinio darbo ir bendruomenės palaikymo.
Pasak ministrės, praėjusių mokslo metų patirtis parodė, kad Lietuvos švietimo bendruomenė žengė didelį žingsnį pirmyn, jog visi Lietuvos vaikai galėtų mokytis kartu.
Švietimo bendruomenė žengė didelį žingsnį pirmyn, jog visi Lietuvos vaikai galėtų mokytis kartu.
Įsitikinta, jog sėkmingai įgyvendinti įtrauktį padeda mokyklų vadovų lyderystė, pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų motyvacija tobulinti savo kompetencijas, tėvų bendruomenės atvirumas ir nusiteikimas bendradarbiauti.
„Vienas svarbiausių laimėjimų – atviresnė, labiau įsiklausanti, individualių, o ne universalių sprendimų ieškanti švietimo bendruomenė. Vertybinis pokytis pamažu ryškėja ir visoje visuomenėje: daugiau girdėdami apie įtrauktį ir skirtingus vaikų poreikius, daugiau apie juos sužinome, jautriau reaguojame, stengiamės atsakingiau atliepti aplinką.
Kalbant apie apčiuopiamus pokyčius, paminėčiau pastaraisiais metais labai padidintą švietimo pagalbos finansavimą, nepaisant to, kad tai – savivaldybių savarankiška funkcija. Šiais metais valstybė skiria net 189 mln. eurų švietimo pagalbai finansuoti – tai leidžia steigti daugiau švietimo pagalbos specialistų ir mokinių padėjėjų etatų mokyklose. Tai ypač reikšminga pagalba mokytojams ir vaikams“, – sako R. Popovienė.
Pasak ministrės, švietimo pagalbos specialistų poreikis išlieka vienas didžiausių iššūkių, tačiau valstybė deda daug pastangų jį spręsti. Specialioji pedagogika yra viena iš prioritetinių studijų krypčių, ir ją besirenkančiųjų daugėja. Be to, jau dirbantiems pedagogams sudarytos sąlygos nemokamai įgyti antrąją specialiosios pedagogikos kvalifikaciją.
Atliepdama viešojoje erdvėje pasigirstančius nuogąstavimus ir reaguodama į mokyklų patirtis, ministerija atnaujino Įtraukiojo ugdymo patariamąją darbo grupę, į ją įtraukė daugiau mokytojų praktikų ir ketina periodiškai vertinti įgyvendinimo eigą, atsižvelgdama į pastabas bei teikti pasiūlymus dėl ugdymo organizavimo, metodų ir darbo pokyčių.
„Visi vaikai turi teisę mokytis pagal savo galimybes, kad būtų pastebėti jų gabumai ir sudarytos sąlygos juos vystyti, jie patirtų sėkmę, ilgainiui galėtų rinktis norimą karjeros kelią, užaugtų visaverčiais piliečiais.
Mes, suaugusieji, esame atsakingi už tai, kokias sąlygas sukursime, kokį pamatą suteiksime vaikams. Todėl linkiu visiems būti atviriems, klausytis vieniems kitų, atsisakyti išankstinių nuostatų, nerūšiuoti žmonių ir bendradarbiauti. Vaikai mokosi iš mūsų, tad pasistenkime dėl jų“, – teigia ministrė.
Švietimo įstaigoms savo pagalbą ir patirtį nemokamai siūlo keturi nacionaliniai centrai (Lietuvos įtraukties švietime centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, „Diemedžio“ ugdymo centras, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras), mokyklas nemokamai konsultuoja, vyksta į švietimo įstaigas bei mokymus rengia 9 regioniniai specialiojo ugdymo centrai. Čia galima kreiptis atsižvelgiant į savo gyvenamąją vietą.
Didžiausias iššūkis – nuostatos
Tai, kad pokyčiai mokyklose prasidėjo dar gerokai prieš oficialųjį startą, patvirtina ir Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil.
„Didelių pokyčių vien per metus nematome, tačiau pažanga per pastarąjį dešimtmetį – akivaizdi. Vienos mokyklos jau seniai ieško kūrybiškų sprendimų, kaip padėti kiekvienam mokiniui: jos kuria fiziškai prieinamą aplinką, pritaiko mokymosi sąlygas, siunčia komandas į mokymus, organizuoja mokymus visai bendruomenei, priima pagalbą iš išorės“, – sako ji.
Kita vertus, kaip pastebi K. Košel-Patil, vis dar yra nemažai mokyklų, kurios jaučiasi „atleistos“ nuo įtraukties ir daro viską, kad mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, nebūtų priimti. Tai, pasak jos, rodo, kad kai kur vis dar neįsisąmoninta, jog svarbiausia – vaiko interesai ir jo ateitis, o ne institucijų patogumas.
„Didžiausias iššūkis – nuostatos. Ar mokyklos bendruomenė iš tikrųjų tiki, kad kiekvienas vaikas gali būti jos dalis? Ar yra pasirengusi keistis, jei reikia? Patirtis rodo, kad, pavyzdžiui, mokinio, turinčio autizmo spektro sutrikimų, sėkmę lemia ne „nauji pastatai“, o mokytojų atvirumas ir kūrybiškumas.
Geras mokytojas tokiam mokiniui yra empatiškas, lankstus, kūrybingas, išradingas ir geranoriškas. Kuo daugiau tokių mokytojų turėsime, tuo mažiau kliūčių patirs vaikai. O kai požiūris pasikeičia, daug kas tampa įmanoma“, – pabrėžia K. Košel-Patil.
Pasak jos, tėvų, auginančių vaikus, turinčius negalią, jausmai tokie patys, kaip ir visų kitų tėvų – jie nori matyti savo vaiką priimtą, saugų, besimokantį kartu su bendraamžiais.
Tėvų, auginančių vaikus, turinčius negalią, jausmai tokie patys, kaip ir visų kitų tėvų.
Kai vaikas gauna tinkamą pagalbą, gali augti, mokytis ir atsiskleisti, atsikvepia ir tėvai. Jie gali ramiau žiūrėti į ateitį, tęsti karjerą, auginti kitus vaikus, dalyvauti bendruomenės veikloje. Sėkminga įtrauktis reiškia mažiau nerimo, mažiau kasdienės kovos – tiek šeimai, tiek vaikui.
Projektas „Įtrauktis: visiems ir kiekvienam“ įgyvendinamas pagal 2021–2027 metų Europos sąjungos fondų investicijų programą (ESF+).
