Du pasauliniai karai, branduolinės raketos, šeimyniniai ir tarpvalstybiniai konfliktai, studentų savižudybės, sprogimai metro, užpuolimai gatvėse, griūvantys pasaulio prekybos centrai, narkomanija, rasizmas, abortai, AIDS, alkoholizmas, melas, baimė, neapykanta, kerštas, skausmas... – „beždžionių rasė“ ištobulino viską, ką galėjo.
Kągi, atrodo, jog priartėjome prie slenksčio, kai esame sukūrę tiek, kad senieji instinktai susišlieję su naujausiais kūriniais gali sunaikinti mus pačius.
Atrodo, jog priartėjome prie slenksčio, kai esame sukūrę tiek, kad senieji instinktai susišlieję su naujausiais kūriniais gali sunaikinti mus pačius.
Įsivaizduoju save netolimoje ateityje po parką vaikštinėjantį su savo maža dukryte. Žmona tuo tarpu namie ruošia skanią vakarienę. Čia pat ant suoliuko sėdi du jauni vaikinukai ir saldžiai vienas kitą laižo. Tai dažnas vaizdas šiltą vasaros vakarą. Mano žvilgsnį patraukia kiek toliau vitrinose stovinčios nuogos merginos, pardavinėjančios savo kūnus. Kitos, šiek tiek labiau prisidengusios rūbais, stovi ten gatvės gale.
Pro mane ką tik prasliūkino liūdnas siauraakis vyras, kurį jo sūnus padavė į teismą, nes šis, už tai, kad jo vaikas mokykloje skriaudė vieną bendraklasį, bandė jam pritaikyti fizinę bausmę. Šio tėvo eisena patraukė prie kito suoliuko sėdėjusių plikagalvių šešiolikmečių žvilgsnius. Jie rūkė žolę ir garsiai keikėsi. Teismo procesas tėvui taip ir neprasidėjo, nes kitą rytą šiame parke jau darbavosi kriminalinės policijos specialistai.
Dukrelė manęs paklausė: „Tėti, kodėl tetos rodo savo „bumbuliukus“, berniukai bučiuoja kitus berniukus, o žmonės miršta taip ir negrįžę namo?“ Aš pritūpiau prie savo mergaitės ir tariau, kad tai yra laisvė. Laisvė daryti ką nori, kaip nori, su kuo nori... Argi nenuostabu gyventi tokiame pasaulyje, kuriame viskas legalizuota, o prevencija egzistuoja tik teoriniuose įstatymuose, kolonijose arba gydimo įstaigose?
Aš nenoriu, kad mano vaikams būtų sukurtas pasaulis, kuriame galima absoliučiai viskas. Reikia pripažinti, jog dar retas žmogus sugeba nepriklausomai nuo išorės poveikio pasirinkti savo kelią ir atskirti kas gera, o kas yra bloga.
Man netrukdo, kad egzistuoja gėjai, kurie galbūt iš tiesų myli vienas kitą, kad moterys parduoda savo kūnus, taip instinktų vergijoje įkalindamos savęs nesuvokiančius vyrus. Kad žmonėms gera rūkyti žolę, svaigintis alkoholiu, sprogdintis autobusuose, žudyti dėl žmogaus spalvos arba save vadinti patriotu taip siekiant paslėpti fanatišką norą keršyti kitiems dėl vaikystėje patirto žiauraus tėvo smurto. Niekam iš mūsų tai netrukdo. Tol, kol tai asmeniškai nepaliečia mūsų. Tuomet kyla neapsakomas pyktis ir noras keršyti. Dėl sužlugdytos šeimos, dėl spalvos, dėl pažiūrų, dėl religijos, dėl to, kad patys nesugebame gyventi ir visą laiką apsimetinėjame, kad tai mums nerūpi, kad galime užsimerkti, pamiršti, pasislėpti savo sukurtose fantazijose.
Ir ratas užsidaro...
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt.
