Aš prisidėjau prie pastarųjų būrio. Kitaip tariant, beveik mėnesiui išvykau į „Pasakos“ stovyklavietę Giruliuose savanoriauti Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ organizuojamoje savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo ir aktyvaus poilsio stovykloje. Į ją rinkosi ir sutrikusio intelekto asmenys bei jų šeimos nariai.
Iš pirmo žvilgsnio daug kam pasirodytų, kad savo atostogų laiką iškeisti į savanoriavimą stovykloje, kur laisvo laiko tegaunamos kelios valandos per dieną, o kiekvieną vakarą bent valandą tenka šokti skambant tokioms dainoms kaip „Dviratukas“ ar „Be Tavęs“ yra keista, o darbas tokioje stovykloje – sunkus.
Tiesą sakant, ir man pirmą kartą pasiryžti ten keliauti nebuvo lengva. O kas jei nesusitvarkysiu? O gal bus per sunku? Juk beveik nieko nežinau apie darbą su sutrukusio intelekto žmonėmis...
Tokios mintys sukosi mano galvoje užpraeitą pavasarį prieš užpildant savanorės anketą. Ir vis dėlto paraginta draugės paskutinėmis dienomis ją išsiunčiau. Neilgai trukus prasidėjo mokymai, kur „Vilties“ pirmininkė Dana Migaliova ir gydytoja Laima Mikulėnaitė skaitė paskaitas ir pasakojo apie stovyklą visiems panorusiems prie jos prisidėti savanoriams. Buvome šiek tiek pagąsdinti, kad lengva nebus, įspėti apie galimus pavojus bei apmokyti, kaip reikėtų elgtis įvairiose situacijose.
Po kelių savaičių prasidėjo ir pati stovykla. Kasdien po tris valandas po pusryčių bei pustrečios po pietų praleisdavome grupėse su vaikais, taip leisdami tėvams atsipalaiduoti, ramiai pagulėti prie jūros ar pasiklausyti specialistų iš Lietuvos bei Amerikos skaitomų paskaitų.
Tuomet laukdavo vakariniai grupių pasirodymai bei šokiai. Šokiai, per kuriuos net labiausiai pavargę įgaudavo antrą kvėpavimą. Visa stovykla buvo tarsi kažkoks kitas pasaulis, kuriame nereikia skubėti, kur visi vieni su kitais sveikinasi, noriai bendrauja, o ištikus bėdai atskuba į pagalbą.
Tikriausiai tas tiesiog ore tvyrantis gerumas paskatino vykti į „Pasaką“ ir šiais metais. Anketą išsiunčiau ilgai nedvejodama, taip pat nusprendžiau pakalbinti sudalyvauti joje ir daugiau pažįstamų. Deja, sekėsi ne taip lengvai, kaip tikėjausi. Dauguma susidomėdavo išgirdę pasiūlymą sudalyvauti stovykloje, bet vos išgirdę, jog dirbti tektų su sutrikusio intelekto vaikais sugalvodavo priežasčių, kodėl negali ten vykti. Na taip, pirmą kartą išgirdus apie galimybę būtent taip praleisti vasarą, ji neatrodo labai viliojanti, bet pabandyti juk verta. O ir nusivylusių savo pasirinkimu savanorių per porą metų nesutikau nei vieno.
Norite tapti studentų blogo nariu? Siųskite savo tekstus bei nuotraukas adresu studentai@15min.lt
