Europos Parlamentas (EP) yra išsikėlęs tikslą iki 2030 metų maisto švaistymą Europos maisto perdirbimo pramonėje sumažinti bent dešimtadaliu, o mažmeninėje prekyboje, viešojo maitinimo sektoriuje ir namų ūkiuose – trečdaliu. Vasarį EP ir ES šalių Vyriausybės pasiekė susitarimą dėl atnaujintų teisės aktų. Parlamentas juos priėmė šį rugsėjį.
„Nuo tada, kai pateikiau siūlymą dar būdamas Europos Komisijos nariu, iki jo įtraukimo į Europos Parlamento darbotvarkę ir balsavimo prireikė nemažai laiko. Vis dėlto neabejoju, kad tikslai yra pasiekiami“, – sako Europos Parlamento narys, buvęs eurokomisaras Virginijus Sinkevičius.
Anot jo, vidutinis namų ūkis Europos Sąjungoje iššvaisto apie 132 kg maisto per metus vienam gyventojui. Bendrai per metus išmetama apie 59 mln. tonų maisto. Kasmet ES dėl maisto švaistymo patiria daugiau kaip 130 mlrd. eurų nuostolių ir nuo to kenčia milijonai namų ūkių.
Lietuviai, 2022 metų duomenimis, yra 9-oje vietoje tarp ES narių ir iššvaisto daugiau maisto nei estai ir latviai.
Išsaugo dalį išmetamo maisto
„Maisto banko“ vadovas Simonas Gurevičius teigia, jog sunku įvertinti, ar EP siekiai yra įgyvendinami, tačiau jie labai reikalingi.
„Maisto švaistymas tiesiogiai prisideda prie klimato kaitos, skaičiuojama, jog tai sudaro maždaug dešimtadalį pasaulinės anglies dvideginio emisijos, neįskaitant maisto gamybos kuriamų padarinių. Kartu tai ir finansinių išteklių švaistymas bei, žinoma, prarasta galimybė padėti maistu sunkiau gyventiems žmonėms“, – teigė jis.
Vertinti maisto švaistymo situaciją Lietuvoje, pasak S. Gurevičiaus, ganėtinai sudėtinga. Iki šiol remiamasi vieninteliu tyrimu, atliktu prieš ketverius metus. Jame nustatyta, kad per metus mūsų šalyje prarandama 393,8 tūkst. tonų maisto. Skaičius įspūdingas, tačiau viešai pasiekiamų duomenų, ar jis mažėja, nėra.
„Mes galime tik pasidžiaugti, jog „Maisto bankas“ per metus išsaugo beveik 7000 tonų gero maisto ir perduoda jį beveik 232 tūkst. Lietuvos žmonių. Mūsų organizacijai tai didelis skaičius, tačiau žinant, kiek maisto iššvaistoma, tai tik lašas jūroje. Kartu ir didelis nusivylimas, nes „Maisto banko“ skyriuose labai trūksta maisto ir suformuoti pilnavertiškus krepšelius žmonėms darosi vis sunkiau“, – pabrėžė S. Gurevičius. Lietuvoje gyvena per 400 tūkst. žmonių, kurie neturi galimybės įsigyti pilnaverčio maisto.
Kenkia aplinkai
Nors daugelis mano, kad išmesti maistą, kurį būtų galima paversti kompostu, – tik menka nuodėmė, maisto švaistymo problema yra kur kas gilesnė. Visų pirma, namų ūkiai moka už produktus, kurių taip ir nesuvartoja.
„Maistas neatsiranda iš niekur – dažniausiai jį užaugina ūkininkai. Pasaulyje nuolat auga maisto poreikis, todėl didėja ir švaistymo mastai. Be reikalo naudojama daug elektros energijos, darbo jėgos, alinami žemės ištekliai. Visi šie resursai galiausiai nueina perniek“, – pabrėžia V. Sinkevičius.
Maisto švaistymas sudaro apie 16 proc. visų Europos Sąjungos maisto sistemos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, maisto, kuris vėliau būna išmetamas, gamyba ir transportavimas sudaro net 8 proc. visų pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Todėl mažindami švaistymą tiek namų ūkiai, tiek įmonės galėtų ne tik prisidėti prie klimato kaitos mažinimo, bet ir sutaupyti pinigų.
Vanduo, sunaudojamas maistui, kuris galiausiai atsiduria šiukšliadėžėje, sudaro apie 12 proc. viso ES maisto gamybai ir vartojimui sunaudojamo vandens.
Be to, eikvojami ir riboti gamtiniai ištekliai. Pavyzdžiui, vanduo, sunaudojamas maistui, kuris galiausiai atsiduria šiukšliadėžėje, sudaro apie 12 proc. viso ES maisto gamybai ir vartojimui sunaudojamo vandens.
Dar viena šios problemos pusė – socialinė. Šiuo metu Europos Sąjungoje gyvena apie 40 mln. žmonių, kurie kas antrą dieną negali sau leisti kokybiško maisto.
Tikslai – pasiekiami
EP pažymi, kad maisto švaistymui maitinimo įstaigose dažnai įtakos turi per didelės standartizuotos porcijos bei pervertintas klientų skaičius.
Pramonės atstovai suinteresuoti mažinti atliekų kiekį ir ieško būdų, kaip tobulinti gamybos procesus.
S. Gurevičius teigia, kad prekybos centrai išmetamo maisto kiekį galėtų nesudėtingai sumažinti neužlaikydami besibaigiančių galioti produktų per ilgai.
„Paskutines dienas galiojantys produktai galėtų būti perduodami labdarai, bet jie laikomi iki paskutinės galiojimo sekundės su viltimi parduoti, o tada, kai jie jau nebetinkami vartoti, atiduodami ūkininkams pašerti gyvulius. Toks delsimas tiesiogiai prisideda prie tūkstančių tonų maisto praradimo. O sugedusio maisto perdavimas ūkininkams tai jau ne kova su maisto švaistymu, o susidariusių maisto atliekų tvarkymo būdas“, – pabrėžė S. Gurevičius.
Švaistymą gali sumažinti kiekvienas
Kaip skelbia EP, pagrindinės maisto švaistymo priežastys namų ūkiuose yra nepakankamas pirkinių planavimas, „negražūs“ vaisiai ir daržovės, impulsyvus pirkimas dėl mažmeninės prekybos akcijų bei netinkamas pakuotės dydis. Švaistomas maistas namų ūkiuose sudaro didžiąją dalį visų maisto atliekų.
S. Gurevičius pataria planuoti pirkinius, tinkamai laikyti produktus, likučius naudoti kitiems patiekalams.
„Turime nepamiršti ir galimybės per daug pagaminto maisto užsišaldyti ir tuomet suvartoti jį kitą kartą tinkamai atsišildžius“, – pabrėžė jis, akcentuodamas, kad svarbiausia keisti įpročius, kad maistas būtų suvartojamas.
Svarbi problema ES yra ir maisto produktų ženklinimas. Ant tokių produktų kaip makaronai, ryžiai, konservai, šaldyti maisto produktai ir užkandžiai esanti etiketė „geriausias iki“ reiškia, kad pasibaigus nurodytai datai produktas gali prarasti dalį skonio ar šviežumo, tačiau jį vis tiek galima saugiai vartoti. Tuo tarpu etiketė „tinka vartoti iki“ (dažniausiai ant mėsos, žuvies, salotų ar pieno) nurodo datą, po kurios produkto vartoti nebegalima.
Projektą dalinai finansuoja Europos Parlamentas. Tačiau už turinyje išreikštą nuomonę ar požiūrį atsako tik autorius (-iai); Europos Parlamentas už juos negali būti laikomas atsakingu.
