Pramonei ir verslui – didžiulis iššūkis
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Agnė Bagočiutė pastebėjo, kad per pastaruosius metus atliekų sektoriuje Lietuvoje padaryta didelė pažanga: sumažėjo į sąvartyną šalinamų komunalinių atliekų kiekiai, išaugo perdirbamų komunalinių ir pakuočių atliekų dalis.
Atėjo laikas griauti mąstyseną „imti-padaryti-išmesti“ ir priimti iššūkį: „imti-padaryti-grąžinti“.
„Aplinkos ministerija numatė ir įgyvendina priemones, kuriomis siekiame skatinti perdirbimų gaminių ir pakuočių pateikimą į rinką, taip pat iš naujo peržiūrimi mokesčiai už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, nustatant pakuočių atliekų perdirbimą skatinančius tarifus. Atviras, bendradarbiavimu ir konstruktyvia kritika paremtas dialogas yra tai, ko reikia visiems, dirbantiems atliekų tvarkymo srityje“, – kalbėjo A.Bagočiutė.
Jos teigimu, be iššūkių, turime galvoti ir apie galimybes – Lietuva, kurdama ir diegdama inovatyvius žiedinės ekonomikos sprendimus gali padidinti savo konkurencingumą, paskatinti inovacijas, sukurti naujų darbo vietų.
Forume sveikinimo žodį tarusi Seimo narė Virginija Vingrienė teigė, jog žiedinė ekonomika gali padėti sukurti daugiau naujų darbo vietų, spręsti kai kurias socialines problemas.
Ilgus metus atliekų tvarkymo srityje dirbusi, šiuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijai atstovaujanti Raminta Radavičienė pradėdama savo pranešimą žiedinę ekonomiką palygino su žiedine sankryža. Bėda ta, kad kol kas dauguma jos eismo taisyklių nesupranta, todėl atsargiai ją „apvažiuoja“.
„Atėjo laikas griauti mąstyseną „imti-padaryti-išmesti“ ir priimti iššūkį: „imti-padaryti-grąžinti“. Ir tai kartoti kasdieninėje savo veikloje kaip mantrą. Vienos audito kompanijos atlikto tyrimo duomenimis, žiedinei ekonomikai Europoje trukdo tokie barjerai: kultūrinis (žinių ar noro stoka), rinkos (trūksta ekonominio pagrindimo pokyčiams), technologinis (trūksta technologijų, kurios leistų efektyviau perdirbti įvairias žaliavas), reguliavimo (politinių sprendimų trūkumas)“, – kalbėjo Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento ekspertė R.Radavičienė.
Mes vis dar esame linkę pripažinti daiktą atlieka, o tuomet sunkiai spręsti – kaip gi tą atlieką sutvarkyti.
Tam, kad bet kuri Lietuvos bendrovė priartėtų prie žiedinės ekonomikos sistemos, neišvengiamai reikės skaitmeninti tiekimo grandines ir vadybą, taip pat atskirti gamybą nuo vartojimo.
„Pramonės bendrovės jau nekelia klausimo, ar reikia tai daryti. Jos supranta, kad jei nesiims pokyčių, ateityje tiesiog išnyks iš žemėlapio“,– sakė R.Radavičienė.
Vartotojų užduotis – sulėtinti beprotišką vartojimo tempą
Vilma Ramanauskaitė, advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ partnerė užsiminė apie jau kylančias praktines problemas, kurios reikalauja ir peržiūrėti teisinį reglamentavimą.
„Dirbu su verslu ir, pavyzdžiui, viena įmonė turi didelį kiekį medinių padėklų, palečių. Jie sako: „Mes patys galime susiremontuoti sulūžusias medines pakuotes ir jas panaudoti pakartotinai. Pagal šiandieninį reguliavimą, jiems reikėtų registruotis kaip vykdantiems atliekų paruošimo pakartotiniam panaudojimui veiklą. Jiems tai – didelė biurokratinė našta. Juk tai paprasto medinio padėklo „prikėlimas“. Mes vis dar esame linkę pripažinti daiktą atlieka, o tuomet sunkiai spręsti – kaip gi tą atlieką sutvarkyti“, – sakė V.Ramanauskaitė.
Europos Išplėstinės gamintojų atsakomybės sąjungos vadovas Joachimas Quodemas savo pranešimą paskyrė atliekų kiekių apskaičiavimo ir gamintojų atsakomybės skirtumų analizei skirtingose Europos šalyse. Tačiau pranešimo pabaigoje pasidalino savo nesenos komandiruotės į Indiją įspūdžiais. Vaizdai, kuriuos svečias iš Vokietijos stebėjo šioje šalyje, jį pribloškė.
„Neseniai su komisija buvau Indijoje ir pamačiau problemos mastą: visas plastikas ten yra tiesiog nuleidžiamas į vandens telkinius, į jų upes. Žmonės ten miega atliekose. Jų šventos karvės jau valgo plastiką! Atrodo, kad netrukus ir mes jį valgysime“, – baisėjosi J.Quodemas.
Šalia grandiozinių tikslų transformuoti naujų prekių gamybą, J.Quodemas užsiminė apie paprastesnius būdus žengti link žiedinės ekonomikos, kuriuos jau nuo rytojaus kiekvienas iš mūsų galime pradėti taikyti.
„Šiandien tampa pigiau nusipirkti naujus marškinėlius, nei juos išskalbti! Kaip taip gali būti? Kaip tuomet galime kalbėti apie žiedinę ekonomiką? Jei neklystu, vienas greitos mados parduotuvių tinklas kas 10 dienų atsiveža į savo parduotuves naują drabužių kolekciją. Mes turime labiau vertinti daiktus, kuriuos perkame. Turime juos dėvėti, nešioti, naudoti ilgiau. Kitu atveju, nežinau, kuo visa tai baigsis“, – sakė Europos Išplėstinės gamintojo atsakomybės sąjungos vadovas.
J.Quodemas taip pat pažymėjo didelę Lietuvos pažangą plastiko pakuočių atliekų perdirbimo srityje, kurioje Lietuva yra viena iš lyderių Europos Sąjungoje.
Ką darė Švedija?
Toliau forume kalbėjusi viešnia iš Švedijos, Švedijos aplinkos tyrimo instituto Atliekų ir resursų valdymo padalino vadovė Osa Stenmarck jam pritarė.
„Perdirbimo čia neužteks, žiedinė ekonomika – daug daugiau nei perdirbimas. Turime galvoti, kiek laiko naudojame kiekvieną daiktą: telefoną, batus, drabužius. Jei dalinai sudėvėjome, gal jį galima pataisyti?“ – sakė O.Stenmarck.
Pranešėja iš Švedijos demonstravo schemą, kurioje – ne tik tradicinis žiedinės ekonomikos ratas, kai panaudotas daiktas yra perdirbamas į žaliavas ir iš jų vėl gaminama kažkas naujo, tačiau ir keli rado viduje besisukantys „žiedai“, atspindintys vartotojų turimų daiktų panaudojimą kitam tikslui, grąžinimą gamintojui sutaisyti ir pan.
„Turime sulėtinti visą procesą. Pirkdami prekes galvokite, kiek laiko šį daiktą naudosite? Užduotis gamintojams – sugalvokite, kaip pratęsti savo produkto naudojimo laiką“, – kalbėjo O.Stenmarck.
Buvau Indijoje ir pamačiau problemos mastą: visas plastikas ten yra tiesiog nuleidžiamas į vandens telkinius, į jų upes. Jų šventos karvės jau valgo plastiką!
Švedijoje jau veikia bendrovė, surenkanti įvairias pramonines atliekas ir jas pritaikanti kitų produktų gamybai.
Ką dar Švedija padarė, siekdama gražinti kuo daugiau žaliavų atgal į gamybos ciklą?
- Pakeitė atliekų hierarchiją aplinkosaugos įstatymuose (kuo labiau aplinkai teršiančiu būdu šalini atliekas – tuo daugiau moki)
- Sumažino verslo mokesčius (PVM) daiktų taisymo paslaugoms
- Supaprastino rūšiavimo procesą gyventojams. Švedai gali palikti savo keturių skyrių šiukšliadėžę tiesiog gatvėje ir žaliavos bus surinktos, perdirbtos.
- Įvedė naujas produktų dizaino (ir perteklinės pakuotės) taisykles bei įstatymus
„Taip pat nustatyti apribojimai neperdirbamoms pakuotėms. Bet to ne gana – juk šiandien, globaliame pasaulyje, gali vienu mygtuko paspaudimu nusipirkti prastą gaminį ir dar neperdirbamoje pakuotėje iš Kinijos, ar ne? Šiuo metu mūsų institutas kaip tik tiria, ką daryti su šia problema“, – kalbėjo O.Stenmarck.
Pranešėjos teigimu, šiuos valstybės žingsnius lydi daug privačių ir savivaldose vykdomų iniciatyvų, pavyzdžiui, gamybos bendrovė paskelbia, jog nuo šiol savo gaminiuose naudos ketvirtadalį perdirbtų medžiagų.
Kova su plastiku: draudimai arba mynimas ant sąžinės
„Plastikas – nuostabus! Jį galima panaudoti ir automobiliams, ir žaislams, ir kavai pasimaišyti – taip jie mums sakė prieš 100 metų. O dabar...“, – kalbėjo O.Stenmarck, demonstruodama plastiko jūroje ir vandenyne nuotraukas.
75 proc. europiečių yra rimtai susirūpinę, kad plastikas atkeliaus iki jų lėkštės, neigiamai paveiks sveikatą.
Perdirbimo čia neužteks, žiedinė ekonomika – daug daugiau nei perdirbimas. Turime galvoti, kiek laiko naudojame kiekvieną daiktą: telefoną, batus, drabužius.
Šiuo metu dauguma Europos šalių siekia perdirbti bent 50 proc. plastiko. Lietuvoje, teigiama, perdirbami 74,4 proc., tačiau pranešėjos teigimu, skirtingose Europos šalyse egzistuoja skirtingas skaičiavimas, todėl statistika negalima aklai pasitikėti.
Kai kurios šalys jau pradėjo drausti vienkartinius indus, maišelius, gėrimų šiaudelius. Atliekų ir resursų padalinio vadovė stebisi, kad draudimai įvesti taip greitai. Jau atsirado, pavyzdžiui, metalinių ir popierinių gėrimų šiaudelių, tačiau pranešėja ragina jų apskritai atsisakyti – argi negalima tiesiog kilstelėti stiklinės prie lūpų? O.Stenmarck pateikia pavyzdį, kaip Švedija pasiekė savo plastikinių maišelių naudojimo mažinimo tikslų be jokių draudimų.
„Visos parduotuvės prieš paduodamos klientui plastikinį maišelį, turi jam priminti, kad tai – didžiulė našta aplinkai ir dar kartą paklausti, ar jis tikrai nori šio plastikinio maišelio. Pirmaisiais metais po šios taisyklės įvedimo, plastikinių maišelių naudojimas sumažėjo 40 proc. Taip pat ant įvairių vienkartinių plastiko gaminių klijuojami panašūs užrašai: „Ar tau tikrai jo reikia?“ Manau tai – puikus pavyzdys, kad nebūtina siekti tikslų draudimais, galimi ir švelnesni metodai. Svarbu leisti žmonėms suprasti, ką lemia jų vartojimo įpročiai“, – savo pranešimą patarimu, itin tinkančiu Lietuvai, užbaigė viešnia iš Švedijos aplinkos tyrimų instituto.
