Įtakingas Nyderlandų tapytojas, postimpresionistas Vincentas van Goghas yra vienas žymiausių dailininkų visame pasaulyje. Per savo trumpą dailininko karjerą sukūrė daugiau nei 2000 meno kūrinių.
Nors šiandien menininko darbai muziejuose lankomi tūkstančių gerbėjų, pripažintas jis buvo tik po mirties. Menininko gyvenimas buvo itin vargingas ir skurdus: negalėdamas parduoti savo paveikslų nuolat kentė nepriteklių, jam sunkiai sekėsi bendrauti su artimais žmonėmis ir užmegzti glaudesnius ryšius, kankino nesėkmės baimė.
Galiausiai susirgęs psichikos liga, dėl kurios pats labai nerimavo, būdamas vos 37 metų gyvenimą baigė savižudybe. Po mirties jo kūriniai tapo vieni žinomiausių ir brangiausių pasaulyje.
Ši knyga – tai išsami Vincento van Gogho asmeninio gyvenimo ir kūrybos, jos proceso bei istorinio konteksto studija. Knygoje tyrinėjami daugelis svarbiausių menininko paveikslų iš ankstyvosios, taip pat brandžios kūrybos laikotarpių iki pat jo mirties 1890-aisiais.
Pateikiame ištrauką iš knygos, kurioje pasakojama apie Van Gogho ryšius su viena moterimi – Sina.
„Kaip matyti iš ankstesnių van Gogo susidūrimų su kita lytimi, jis buvo aistringas vyras. Kažkuriuo metu, netrukus po to, kai atvyko į Hagą, jis susipažino su Klasina Marija Hornik, kurią kiti vadino Kristina arba tiesiog Sina.
„Man reikia moters, – kartą van Gogas pareiškė Teo, – aš negaliu, nepajėgiu gyventi be meilės. Juk esu vyras, aistringas vyras, todėl turiu rasti moterį, kitaip virsiu akmeniu.“
Tąsyk jam pavyko ją rasti. Sinai, kuri buvo siuvėja, menininkų pozuotoja ir prostitutė, tuo metu buvo trisdešimt dveji, ji jau turėjo penkiametę dukrą. Be to, laukėsi dar vieno kūdikio, turėjo rimtų psichikos ir fizinių sveikatos sutrikimų.
Puolusi moteris
Kaip ir daugelį kitų vidurinės klasės atstovų, van Gogą itin traukė puolusios moterys, pažeidusios to meto moralės normas, modernios visuomenės žiaurios ekonominės tikrovės aukos.
Kažkuriuo metu, vėlyvą 1882 metų pavasarį, Sina persikraustė pas jį ir taip van Gogas įgijo nuolatinę pozuotoją, meilužę ir net surogatinę šeimą.
Religinių ir meninių impulsų vedamas, broliui jis taip pateisino savo elgesį: „Nuostabu, kokia ji tyra, nepaisant viso nuodėmingumo. Jos sielos, širdies ir proto griuvėsiuose vis dėlto dar likę kažkas gražaus. Tomis retomis akimirkomis jos veido išraiška primena Delakrua Sopulingąją Motiną.“
Šiuos santykius jis kruopščiai slėpė, bent jau nuo tikrosios savo šeimos. Tačiau prabėgus maždaug metams, van Gogą užklupo dar didesni finansiniai rūpesčiai ir jis, gavęs šiek tiek pinigų iš Teo, vienas parvyko namo švęsti Kalėdų.
Įtampa tėvų namuose buvo tiesiog nepakeliama. Per 1882 metų Kalėdas jam atsisakius eiti į bažnyčią, tarp jo ir tėvo kilo ginčas, per kurį įsikarščiavęs tėvas pareikalavo, kad jis išvažiuotų. Van Gogas taip ir padarė, nieko nelaukdamas grįžo į Hagą pas Siną.
Sorrow
Ir Mauvė, ir Teo mėgino atvesti van Gogą į protą, tačiau nesėkmingai. Visąlaik jį palaikęs, nusigręžė Terstegas.
Santykius su van Gogu galiausiai nutraukė ir Mauvė, pavadinęs jį „nedoru žmogumi“, išvarė iš dirbtuvės, vėliau atsisakydavo net susitikti. Van Gogui tikrai buvo dėl ko jaudintis.
Santykiams su Sina išaiškėjus, jie ėmė kelti daug rūpesčių. Maža to, 1882 metų birželį jis sunkiai susirgo gonorėja ir net kelias savaites buvo gydomas ligoninėje. Sina juo rūpinosi; dar po mėnesio pagimdė antrą vaiką.
Van Gogą su Sina siejo sudėtingas ryšys; koks jis buvo iš tiesų, niekada nesužinosime. Ji jam buvo svarbi kaip draugė, mylimoji, motinos figūra, mūza. Akivaizdu, kad jį traukė liūdesys ir rezignacija, atsispindėję jos veide.
Jis taip pat, regis, vertino ir aukštino jos – namų šeimininkės vaidmenį. Ėmęsis globoti ją ir jos vaiką, van Gogas elgėsi pagal savo religinius ir moralinius principus. Jam tai atrodė labdaringas veiksmas, tačiau ir jai primesdavo savo troškimus taip, kad jųdviejų ryšys negalėjo trukti ilgai.
Nepaisant sunkumų, van Gogas atsisakė ją palikti. Piešiniai, kuriuose pavaizduota Sina, yra giliai išjausti, nėra nė vieno, kur ji būtų laiminga, patenkinta motina – labai charakteringas įvaizdis XIX a. dailėje.
Vienas piešinys itin išsiskiria, tarsi simbolizuoja jos kančią. Visai paprastas jo pavadinimas užrašytas tiesiog piešinyje: Sorrow – Sielvartas.
Vos pažvelgus į šį paveikslą, sukurtą dar iki Sinai apsigyvenant su van Gogu, jis iš karto patraukia ypatingu, universaliu įvaizdžiu – vienintelio žodžio, užrašyto vienišos, bevardės moters figūros fone, poveikis yra vienas stipriausių visame Vakarų mene.
Jis tarsi atkartoja viduramžių medžio raižinius, bet tuo pačiu ir pranašauja ateitį, ekspresyvius tokių menininkų kaip Edvardas Munkas, Kėtė Kolvic, Pablas Pikasas darbus.
Šeimos spaudimas
Šie šeiminiai jausmai vis dėlto nenumaldė tebesitęsiančios van Gogo depresijos; atėjus žiemai, jį apimdavo dar didesnė neviltis. Jis sakė Teo, kad savyje jaučia „vis didesnę tuštumą“, kurios niekas negali užpildyti.
Artimųjų spaudžiamas van Gogas grįžo namo į Niuneną (kur tuo metu gyveno tėvai), o ten jį pasitiko gėdinimai ir įtarinėjimai.
Jis atkakliai tvirtino nesąs Sinos kūdikio tėvas, tačiau juo veikiausiai niekas netikėjo. Kaip iš tiesų pasibaigė šie santykiai, neaišku.
Galimas daiktas, pats van Gogas galiausiai išsižadėjo Sinos, tačiau, kad ir kas nutiko, yra žinoma, kad 1883 metų rudenį, vos po pusantrų metų nuo pirmojo jų susitikimo, Sina grįžo prie ankstesnio gyvenimo būdo.
O po daugelio metų jos kūnas buvo rastas vandenyje šalia Roterdamo dokų. Kaip ir daugelis kitų tragiško likimo XIX a. dailės ir literatūros veikėjų, savo vaidmenį ji suvaidino iki galo.“
Pirmoje knygos, kurios ištrauką ką tik skaitėte, dalyje išsamiai aprašomas van Gogho gyvenimas, istorinis kontekstas, ankstyva karjera ir įtaką jam darę tapytojai. Nagrinėjamos įvairios šeimos santykius ir gyvenimo įvykius nulėmusios priežastys.
Pasakojama apie menininko vaikystę nuo gimimo 1853 metais Nyderlanduose, šeimą, išsilavinimą ir įvairius darbus, kuriuos jam teko dirbti, kol 1880-aisiais pasišventė tik kūrybai. Nors iš pradžių van Goghui didelę įtaką darė impresionistai, kurių paveikslus pamatė gyvendamas Paryžiuje, vėliau jis pats suvaidino itin svarbų vaidmenį formuojantis moderniajam menui.
Van Gogahs laikomas naujos meno srovės – ekspresionizmo – pradininku. Knygoje tiksliai ir nuosekliai aprašoma, kokią įtaką van Goghui darė kiti menininkai, kaip pamažu jis pats brendo kaip dailininkas ir nutapė didžiuosius šedevrus, be to, pasakojimas iliustruotas informatyviomis ir tikslingai atrinktomis bendrą menininko portretą kuriančiomis nuotraukomis ir kūrinių reprodukcijomis – 500 išskirtinių dailininko darbų.
Antroje knygos dalyje pateikiamas didelis van Gogho kūrinių albumas, publikuojama daugiau kaip 280 svarbiausių jo darbų reprodukcijų, pradedant ankstyvaisiais piešiniais ir tapybos darbais, baigiant garsiaisiais Saulėgrąžų, Vilkdalgių ir Žvaigždėtos nakties paveikslais.
Prie kiekvienos iš šių nuostabių reprodukcijų pateikti aprašymai ir gilesnės analizės, nusakoma šių paveikslų reikšmė menininko gyvenime, aptariama taikyta technika ir vieta visoje jo kūryboje.
Šią enciklopediją būtina turėti visiems, besidomintiems ir norintiems daugiau sužinoti apie šį intriguojantį menininką ir peržvelgti jo žinomiausius darbus, sudėtus į įspūdingai iliustruotą rinkinį.
Knygos autorius Michaelas Howardas Mančesterio Metropolitano universitete dėsto meno ir dizaino istoriją. Jis taip pat yra kuriantis menininkas, eksponavęs savo darbų Karališkojoje dailės akademijoje, Niujorko meno mugėje ir Mančesterio Metropolitano universitete. Michaelą ypač domina XIX ir XX a. britų bei Europos dailė.
