Kultūros komercija... Kaip aš suprantu komercijos principą? Tai galima būtų paaiškinti vieno pavyzdžio pagalba. Yra dvi organizacijos - „Grupė 1“ ir „Grupė 2“. Šios abi grupės užsiima spektaklių statymu ir režisavimu. Abi turi tokias pačias finansines galimybes, bet jų darbo pricipai skiriasi tuo, kad „Grupė 1“ spektaklį pastato per dvi savaites, tuo tarpu „Grupė 2“ pastato per dviejų mėnesių laikotarpį.
Žinoma, „Grupė 1“ yra produktyvesnė, tačiau ar tai atspindi kokybę? Kita grupė spektalio statyme įdeda daugiau darbo, įdėjų, pastangų ir svarbiausia laiko, kurį dauguma dabar labai taupo. Taigi jų spektaklis yra kokybiškiesnis, aukštesnio lygio ir „nušlifuotas“. Bet per tą patį laiką jie automatiškai uždirbs mažiau. Žiūrint iš komercinės pusės, „Grupė 1“ bus paklausesnė, naudingesnė ir taip pat uždirbanti daugiau pelno.
Komercijos principas - kuo mažiau investuoti ir kuo daugiau pasiimti. Labai gaila, kad užmirštamas svarbiausias dalykas - viskas nėra matuojama vien pinigais, investuoti reikia į laiką, patį save, kitaip tariant, atiduoti save. Tad viskas yra supaprastinta ir pasirinkta komercinio verslo taktika. Gaila, bet ši bėda yra apėmusi ne tik spektaklius, bet ir visą kultūrą. Žinoma, visos kultūros neaprėpsiu, tad daugiau šiame tekste įsigilinsiu į teatro sferą.
Šiandien apsilankius teatre, koncertų salėje, susidaro įspūdis, jog komercija yra užvaldžiusi kultūrą. Bet negalima vienareikšmiškai kaltinti vien režisierių ir renginių organizatorių. Kalti yra ir patys vartotojai, šiuo atveju, žmonės. Šiuolaikiniai žmonės tingi mąstyti, jie renkasi langviausią kelią ir nori, jog viskas už juos būtų sukramtyta, o jiems reiktų tik nuryti. Iš ko sprendžiu apie tingumą mąstyti? Paimsiu paprastą pavyzdį - teatrą ir jo spektaklius.
Asmeniškai mėgstu lankytis spektakliuose, juose rasti simbolikos, gilių minčių, kurios keltų susimąstymą. Tad jeigu po spektaklio išėjęs aš apie jį mąstau, bandau savaip interpretuoti, vadinasi, jis buvo geras! Tačiau dauguma aplinkinių žiurovų teigia, kad sunkus spektaklis buvo nesąmonė, o nesąmonė todėl, kad jie tingi mąstyti, galvoti, interpretuoti ir taip bandyti suprasti pačią esmę, reikšmę. Pasakyti, jog tai buvo nesamonė, yra papraščiau. Todėl jie renkasi komercinius spektaklius, kur viskas yra perteikiama buitiškai, banaliai, bet lengvai suprantamai. O jeigu į spektaklį pridėsi keiksmažodžių, liaudis juoksis ir skleis replikas „koks geras spektalis!“ Ironiška, kiek nedaug žmogui reikia.
Man labiau patinka nekomerciniai spektakliai, nes už bilieto kainą gauni kokybišką spektaklį ir pamastymą po jo. Šis pavyzdys puikiai parodo, jog kalti patys vartotojai. Režisieriai ir organizatoriai tiesiog atsižvelgia į vartotojo poreikius ir norus. Bet režisieriam ir organizatoriam komercija yra patogi ir naudinga. Jie mažai investuoja ir daugiau pasiema per trumpą laiką, įdedant mažai darbo ir pastangų. Tai daro didelę įtaką kokybei, kurią tokiomis sąlygomis sunku sukurti. Greičiausiai, jeigu būtų pradėta kurti taip, kaip reikia, t.y., įdedant daugiau pastangų, įdėjų, darbo, pinigų bei laiko, kūrėjai tiesiog neatgautų savo investicijų, kadangi, atsižvelgiant į žmonių norus ir poreikius, tai būtų teisiog nepaklausu. O po sunkesnio, jiems nesuprantamo spektalio vėl panaudotų banalia frazę „nesąmonė“...
Žinoma, pats žodis „kultūra“ yra daug platesnės prasmės, bet kitų sričių neverta aptarinėti, nes principas išlieka toks pat. Tad patys turėtume pergalvoti savo poreikius ir norus, o tada, galbūt, režisieriai ir renginių organizatoriai į tai atsižvelgs ir pakoreguos savo repertuarą bei siūlomas paslaugas. Dirbkime išvien!
