Sausio 13-joji – labai svarbi diena Lietuvai, valstybei, žmonėms. Šią dieną galima vadinti antrąja šalies nepriklausomybės atkūrimo diena, nes būtent tada mūsų tauta parodė, kad prieš beveik metus atkurta Nepriklausomybė nėra tik deklaratyvus aktas, tačiau tai – visos tautos valios išraiška, siekis ir tikslas.
Dainos ir šokiai suvienijo įvairaus amžiaus, tautybių žmones vienam tikslui – apsaugoti Lietuvą
Mano sūnus yra pirmos klasės mokinys. Šiandien, grįžęs po pamokų, jis man papasakojo apie sausio 13-osios įvykius maždaug taip: „Tuo metu, kai manęs dar nebuvo, rusai užpuolė Lietuvą, bet lietuviai laimėjo. Rusai turėjo daug tankų ir šautuvų, o lietuviai neturėjo jokio ginklo. Tik susikabinę rankomis šoko ir dainavo. Rusai išsigando ir pabėgo.“
Šiuose vaiko žodžiuose slypi labai daug tiesos, nors pasakytos gana primytivia kalba. Tuomet prie televizijos bokšto, televizijos, Spaudos rūmų ir Seimo susirinkę žmonės džiaugėsi, kad gali ginti savo šalį, savo idealus nuo blogio. Dainos ir šokiai suvienijo įvairaus amžiaus, tautybių žmones vienam tikslui – apsaugoti Lietuvą, jos nepriklausomybę.
Deja, bet tuomet žuvo 14 taikių žmonių, labai daug buvo sužeista. Tačiau nepaisant šio liūdno fakto, Lietuva dar kartą įrodė visam pasauliui, ir ypač Sovietų Sąjungai, kad šalies nepriklausomybė yra pats svarbiausias gėris ir siekiamybė, dėl kurios visa tauta pasirengusi kovoti. Taigi, sausio 13-ąją mes ne tik netekome laisvės gynėjų, bet ir pasiekėme vieną didžiausių ir svarbiausių pergalių per visą pastarųjų dešimtmečių ar net šimtmečių istoriją.
Tačiau kur linksmi renginiai, kur džiaugsmas – juk iškovojome pergalę, kuri užtvirtino mūsų nepriklausomybę?
Tačiau iki šiol šios svarbios dienos minėjimas kasmet yra nuspalvintas tik niūriomis spalvomis. Laisvės gynėjų dienos renginiai šiandien buvo tokie: gėlių padėjimas, vėliavos pakėlimas, iškilmingas Seimo posėdis, parodos atidarymas ir Šv.Mišios. Taškas. Mes nuolat verkiame, liūdime, pykstame... Tokio pabūdžio renginių reikia. Galbūt. Tačiau kur linksmi renginiai, kur džiaugsmas – juk iškovojome pergalę, kuri užtvirtino mūsų nepriklausomybę? Kur dainos ir šokiai, kurie taip suvienijo tautą tą lemtingą dieną? Deja, bet viso to nėra. Nes mes dar neišmokome džiaugtis pergalėmis. Nes dar negalime patikėti tuo, jog dainos ir šokio vienybė galėjo nugalėti kareivius, ginklus ir tankus. Mes taip pat liūnai, apsiribodami vėliavos pakėlimu ir iškilmingu posėdžiu, švenčiame vasario 16-ąją bei kovo 11-ąją.
Ir tik „Neužmirštuolės“ žiedo iniciatyva, gimusi jaunų nepriklausomos Lietuvos žmonių galvose, sufleruoja mums, kad šaliai svarbias datas galima paminėti kitaip. Suprantama, kad ši iniciatyva dar nespėjo plačiai paplisti šalyje, nes užgimė visai neseniai. Kol kas – tai tik mėlynas žiedlapis arčiau širdies. Tačiau tikiu, kad tai – gera pradžia kitokiam mąstymui, kitokiam požiūriui į svarbius istorinius įvykius. Gal kažkada sugebėsime ne tik verkti, bet pasidžiaugti mūsų stipria tauta. Duok Dieve.
