Kiekvieną dieną man tenka susidurti su šiuolaikine „kieta" save vadinančia karta. Ir, iš tikrųjų, aš dažnai pritrūkstu žodžių.
Mūsų visuomenė, regis, dar nėra tokia degradavusi, tačiau man šiurpsta oda žiūrint, girdint ir matant mūsų jaunąją kartą. Aišku, dauguma paklaus, kodėl. Atsakysiu labai paprastai - būtent todėl ir rašau.
Pirmiausia atkreipiu dėmesį į dvylikamečių ir jaunesnių vaikų bendravimą. Krūvos keiksmažodžių plūsta iš jų, nederamai vartojami žodžiai ir jokios kultūros. Jaunuoliai nejaučia net menkiausios pagarbos nei juos auginantiems tėvams, nei vyresnio amžiaus žmonėms, o ką jau kalbėti apie jų tarpusavio bendravimą.
Galima pasidžiaugti, kad ne visi vienodi. Yra augančių pagarbių, talentingų jaunuolių, kurie savo talento nešvaisto vieniems ar kitiems dalykams, bet jie dažniausiai engiami tų vaikų, kurie save laiko „kietais".
Kyla klausimas, iš kur visa tai atsiranda ir nejaugi tėvai nesugeba deramai pasirūpinti savo atžalomis?
Ne, tėvai galbūt tik mažumėlę dėl to yra kalti, kadangi perdėtai bando jais rūpintis ir lepina. Ir patys nesupranta, kad tos išlepusios vaikų subinės (atsiprašau už žodį), pradeda lipti ant galvos.
Patys tėvai vaikų negali visiškai prižiūrėti ir kontroliuoti, nes tarp viso to jų auklėjimo yra tarpas, kai vaikai dalį savo laiko praleidžia mokykloje, kurioje yra stebimi mokytojų. Bet mokytojas juk neatstos tėvų.
Savo atžalų lepinimas keičiasi lygiai taip pat, kaip ir keičiaisi karta. Pažvelkime kad ir į devyniasdešimtuosius metus, į tą dešimtmetį, kuris pralėkė, atrodo, ne taip ir seniai, bet ir vaikai, ir vyresnis jaunimas turėjo visai kitokias vertybes.
Tarkime, pabandykime sugretinti tų laikų ir šių dienų vaikų gimtadienius, dar tada vaikai ir atrodydavo kaip vaikai, o dovanų gauti norėdavo paprastus dalykus - lėlę ar mašinėlę. Jeigu gaudavo lėlę, kuri dar ir kalbėti makėdavo, arba mašinėlę, kuri dar ir nuotoliniu būdu valdoma, tai vaikų džiaugsmas ir laimė netilpdavo į glėbį.
O kaip yra dabar? Kiekvienas vaikas nori turėti kuo galingesnį kompiuterį arba kuo geresnį dabar taip liaupsinamą išmanųjį telefoną. Paparstus, tikrus ir lavinančius vaikų fantaziją dalykus keičia technika, kuri atbukina ir skatina vaikų agresyvumą bei apatiškumą. Kompiuteriai, dabartiniai telefonai atveria kitą pasaulį - virtualią erdvę. Visa tai pateikia mums atsakymą, kodėl mūsų jaunieji draugai tokie atgrasūs.
Kalbant apie virtualią erdvę, internetą, tikriausiai nei vienam nekyla abejonių, kad ta erdvė yra prikimšta visko. Labiausiai erzinantis dalykas yra tas, kad nėra visiškai jokios apsaugos nepilnamečiams pasiekti suaugusiųjų turinį.
Užtenka paspausti, jog sutinki, kad esi aštuoniolika metų turintis pilietis, ir štai - viskas, tu naršai, kur tik nori. Šių dienų „kietuoliai", prisižiūrėję visokių blogybių, tikriausiai daug daugiau yra matę negu suaugęs žmogus.
Kitas dalykas - visame internete paplitusi labai populiari šių dienų save muzikantais vadinančių grupių ir atlikėjų muzika. Atrodo, lyg ir nieko čia blogo, bet kad bent jau ta muzika ir būtų tikra muzika. Dažniausiai paprasta melodija ir našvankūs, visiškai prasmės neturintys žodžiai.
Pabandykime pasigilinti į vieną iš tų dainų. Tarp dvylikamečių vaikų populiarios muzikinės grupės „TNN" vienoje iš dainų yra dažnai kartojamas toks sakinys „ou ou ou nepilnametę padariau", žinoma, daina pilna dar visokiausių „grožybių".
Daugelis dvylikamečių ir netgi jaunesnių vaikų šią dainą žino, ir, manau, jog kas antras - netgi moka jos žodžius, bet ar tai gerai? Ar neturėtume drausti klausyti tokių nesąmonių? Mano manymu, tarkime, berniukas, kuris klausosi tokios dainos, dažnai yra „programuojamas" lyg robotas ir jam įkalama į galvą, jog visa tai yra „kieta". Po to nebeturėtų kilti klausimų, kodėl užauga sužvėrėję jaunuoliai. Visa televizija bei laikraščiai mirga nuo straipsnių apie išprievartavimą ar kitokius smurtinius įvykius.
Paanalizuokime kitą tos pačios muzikinės grupės dainą, tik nežinau, ar galima ją taip vadinti. Dainoje yra toks sakinys „mano vardas Inga, aš esu papinga, p*** p*** tu mane". Sakysite, baisu? Taip, aš ir pats nežinau, apie ką tie „muzikantai" galvoja kurdami tokias dainas.
Šiuo atveju įsivaizduokime mergaitę, klausančią tokios muzikos. Man pačiam net įsivaizduoti nereikia, nes tenka pamatyti. Nebeturėtų kilti klausimų, kodėl jaunos mergaitės anksti pradeda mūvėti trumpus sijonėlius, elgtis laisvai, naudoti makiažą ir t.t. O vėliau vis didesnis nepilnamečių skaičius pastoja ir pagimdo vaikus. Toks vaikų mąstymas formuojasi augant. Jis bunka.
Šių dienų vaikai taip pat anksti pradeda vartoti ir alkoholinius gėrimus bei tabako gaminius, be abejonės, susiduriame ir su stipresnių medžiagų vartojimu.
Mūsų pasaulis turbūt taip sparčiai pažengęs, jog ne tik greitai gerėja įvairios technologijos, bet taip pat plečiasi juodoji rinka. Pilna vietų, taip vadinamųjų „taškų", kur galima įsigyti nelegalių tabako gaminių ir visokių kitokių dalykėlių.
Galiausiai gatvėse pilna piliečių, kurie maloniai ir lengva ranka paprašyti nepilnamečių, nuperka jiems viso to, kam įsigyti reikalingas asmens amžių patvirtinantis dokumentas.
Po trumpo pokalbio su keliais dvylikamečiais mano nuomonė tik dar labiau pablogėjo, kadangi jie paklausti, kaip įsivaizduoja savo gyvenimą po daugybės metų, atsako tiesiog vienu žodžiu - gerai. Pateikti išsamesnį atsakymą tikriausiai trukdo per ilgą laiką praleistą prie kompiuterio sunaikinta vaizduotė bei pamiršti gražūs lietuvių kalbos žodžiai.
Šia tema diskutuoti ir apie tai kalbėti galima daug ir ilgai, bet, manau, užtenka tiek, kad kiekvienas iš mūsų pamąstytume ir apsidairę aplink galbūt prisidėtume prie jaunų žmonių atvedimo į doros kelią. Nes tie, dabar mažieji, ves mūsų tautą į graženį rytojų.
Reikia skatinti vaikų užimtumą ir stengtis, kad jie kuo mažiau susidurtų su mus supančiais pavojais. Užaugę ir patekę į savarankiško sprendimo reikalaujančią situaciją, tokie vaikai neretai suklys, bet tuo pat metu pasimokys iš savo klaidų.
