Viena perskaityta mintis man priminė mano mokinio išsakytą mintį.
„Kartą vieno, daug keliavusio žmogaus, paklausė:
„Kurie miestai yra didžiausi?“
Jis atsakė: „Miestai, sutikti vaikystėje.“
O štai mano mokinys Paulius, net neklaustas pasakė man, kad jis ir jo draugai turėjo nuostabią vaikystę mano pedagoginės veiklos dėka. Ar gali mokytojas sulaukti didesnio komplimento? Kokia gi buvo šio jauno, maloniai mane nustebinusio, vyro vaikystė?
Jis tiesiog gerai leido laiką bendraminčių būryje ir tikrai nekvaršino sau galvos kaip pritaikys savo gyvenime žygiuose pėsčiomis nueitus kilometrus, įgūdžius, savarankiškai statant palapinę ar kuriant laužą ankstų rasotą rytą, kur panaudos išgirstą legendą apie gimtąjį miestą ar senolio, sutikto apleistose kaimo kapinaitėse, pasakojimą... Viskas sugulė į tą tolimąją atmintį ir štai praėjus keleriems metams, šią patirtį vaikinas tarsi pasiima iš tolimos kišenės ir stebina savo bendradarbius ar naujus draugus, na, pavyzdžiui darbo kolektyvui dalyvaujant varžybose po senamiestį, važinėjant darbo reikalais Lietuvos keliais, arba tiesiog poilsiaujant su draugais gamtoje. Pasididžiavimo gaidelę išgirdau mokinio balse ir pasidžiaugiau, kad, iš pirmo žvilgsnio rodos kuklaus kraštotyros būrelio veikla paliko pėdsaką žmogaus gyvenime.
Kai ateina brandos amžius, pradedi gręžiotis į vaikystę...
Violeta Čumak, kraštotyros būrelio vadovė, Klaipėdos moksleivių saviraiškos centras
