Portalas 15min pateikia atsakymus į šiuos ir kitus klausimus, kviesdamas vienus prisiminti, o kitus – sužinoti, kodėl 1998 m. paskutinį kovo savaitgalį laiko nesukome.
Tuometinės Europos reikalų ministrės Laimos Andrikienės inicijuota reforma susilaukė tiek reakcijų, kad jos pavardė netgi įėjo į istoriją.
Ir nepamirškite – šią naktį laikrodžių rodykles turite pasukti viena valanda į priekį!
Iš kur atsirado „Andrikienės laikas“?
Atkūrus Nepriklausomybę Lietuva atsisakė „Maskvos laiko“ ir perėjo iš 3-iosios į 2-ąją (Vidurio Europos) laiko juostą – tą pačią, kurioje gyvena dabar ir kuriai geografiškai priklauso keturi penktadaliai Lietuvos.
Bet patį laiko sukiojimą pasiliko. Nuo spalio iki kovo šalis gyveno žiemos laiku, o nuo kovo iki spalio šalyje buvo vasaros laikas.
Tokiu ritmu gyveno daugelis Rytų Europos valstybių. Nuo didžiosios dalies Vakarų ir Vidurio Europos valstybių laiko tada, kaip ir dabar, Lietuvos laikas ir žiemą, ir vasarą skyrėsi valanda.
Situacija pasikeitė 1998 m. Tų metų sausio 21 d. Europos reikalų ministerijos ir ministrės Laimos Andrikienės iniciatyva Vyriausybė gana netikėtai nusprendė, kad Lietuva pradės gyventi 1-osios laiko juostos laiku su laiko sukimu dukart per metus. Kitaip tariant, pereis prie „Europos laiko“.
Tokiu laiko ritmu gyveno trylika Vidurio ir Vakarų Europos šalių, įskaitant Vokietiją, Lenkiją, Prancūziją ir Belgiją, kurios sostinėje Briuselyje įsikūrusios pagrindinės ES institucijos.
