Diplomatė ir kultūros vadybininkė Ina Marčiulionytė buvo antroji Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO, šias pareigas ji ėjo 2003-2010 m. Su UNESCO jos darbas buvo susijęs ir anksčiau, kuomet ji dar buvo kultūros viceministrė.
I.Marčiulionytė su 15min žurnaliste pasidalino prisiminimais, kaip Lietuvai sekėsi integruotis šioje organizacijoje ir su kokiais iššūkiais teko susidurti.
– Šiemet Lietuva mini 35-ąsias įstojimo į UNESCO metines. Kuo Lietuvai svarbus šis įvykis?
– Lietuvai atgavus nepriklausomybę UNESCO, kaip ir kitos tautinės organizacijos, tapo svarbios siekiant įsitvirtinti tarptautinėje arenoje.
UNESCO – kultūrą ir švietimą plačiąja prasme kuruojanti organizacija, todėl tai buvo proga parodyti, ką gražaus turime savo kultūroje, prisistatyti pasauliui.
Įtraukus Vilniaus senamiestį į Pasaulio paveldo objektų sąrašą buvo galima daugiau apie jį kalbėti ir parodyti pasauliui, kad Vilnius nėra Sovietų Sąjungos miestas, kad mes esame kitokie.
Pačioje pradžioje buvo labai svarbu užmegzti kontaktus, tiesti tiltus tarp Lietuvos ir likusio pasaulio.
Tai buvo grįžimas į pasaulį ir prisistatymas iš naujo: kažkada mes buvome savarankiška valstybė, kuri tam tikram laikotarpiui buvo dingusi, bet grįžome kaip savarankiška ir nepriklausoma šalis.
– Kaip Lietuvai, kaip jaunai valstybei, sekėsi integruotis į UNESCO veiklą?
– Manau, sekėsi neblogai. Ugnė Karvelis buvo pirmoji Lietuvos ambasadorė. Pagrindinis jos tikslas buvo parodyti, kad Lietuva nėra sovietinė ar net posovietinė valstybė, o šalis su sudėtinga istorija ir įdomia kultūra.
2001 m. Lietuva organizavo UNESCO Civilizacijų dialogą Vilniuje. Žinau, kaip Ugnė tada jaudinosi, norėjo palikti gerą įspūdį kitų valstybių atstovams. Šia konferencija mes galėjome parodyti, kad suprantame, kas yra civilizacijos dialogas, kokia yra Lietuvos ir Vilniaus patirtis, kokią turime tautų ir kultūrų įvairovę.
– Septynerius metus buvote Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO. Kaip atrodė įprasta Jūsų diena? Su kokiais didžiausiais sunkumais susidūrėte per šį laikotarpį?
– Vienos dienos aprašyti turbūt būtų neįmanoma. Kiekviena diena buvo labai įvairi ir skirtinga.
Tuo metu nemažai dirbau su pasaulio paveldu, buvau išrinkta Vykdomosios tarybos vicepirmininke, Pasaulio paveldo komiteto pirmininke. Pačioje pabaigoje teko dirbti ir būstinės komiteto pirmininke.
Įrašius Vilniaus senamiestį, Kuršių Neriją buvo nuolatinių įtampų tarp norinčių statyti šiose vietovėse ir paveldosaugininkų.
Daug ką erzino paveldo apsauga ir UNESCO įtaka. Bandėme aiškinti, kad tai ir pasauliui svarbus objektas ir su juo esame pasižadėję elgtis kitaip, laikytis taisyklių.
