2026-05-26 19:00

Dovilė Šilkaitytė prabilo apie jautrumą ir vienatvę: „Norėčiau vaidmens be nė vieno žodžio“

Ada Paukštytė
Naujausiame Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Trukdis“ aktorė Dovilė Šilkaitytė vaidina beveik nekalbėdama. Lyg knygoje skaitome jos veide žmogaus trapumo ženklus. Jame skleidžiasi atsiskyrimas nuo pasaulio, abejingumas, apmaudas – šimtai žmogiškųjų emocijų atspindžių. Po spektaklio paklausta apie jautrumą šiandieniniame pasaulyje, aktorė nedvejodama atsako, kad tai – stiprybė.

Šio straipsnio įgarsinimo gali klausyti tik 15min prenumeratoriai

Prenumeruoti
Dovilė Šilkaitytė
Dovilė Šilkaitytė / Lauros Vansevičienės nuotrauka

Trumpa dosjė

  • Gimimo diena. 1970 m. kovo 2 d.
  • Mėgstamiausias metų laikas. Ruduo.
  • Gražiausia gėlė. Nenuskinta.
  • Teatras ar kinas? Ir teatras, ir kinas, net jei tai skirtingi dalykai.
  • Jei būčiau gyvūnas, būčiau... Šuo.
  • Daiktas, be kurio neišsiversčiau. Amuletas, kuriuo tikiu.
  • Moto. Pajusti tai, ką dovanoja gyvenimas, ir būti dėkingai.
  • Gyvenimo avantiūra. Turėti pirmų kartų.
  • Svajonių šalis, kurioje gyvenčiau, jei ne Lietuva. Portugalija.
  • Autoritetai. Žmonės, kurių nepamiršti.

Daugiasluoksniame ir nepatogiame spektaklyje „Trukdis“, sukurtame pagal danų rašytojos Tovės Ditlevsen biografiją, įkūnijate nuo realybės pavargusią ir aistrą gyventi praradusią kūrėją. Kuo ypatingas šio vaidmens atsiradimas?

Esu labai dėkinga spektaklio režisieriui Justinui Vinciūnui, kad pakvietė dirbti kartu. Spektaklio kūrimo procesas buvo labai įdomus, jautrus, subtilus, netgi intymus. Justino teatro kalba, ieškojimai, pamąstymai apie ypač jautraus žmogaus egzistavimą šiame pasaulyje man labai artimi.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą