Sekite 15min GoogleTelefonas – vienas asmeniškiausių kasdienybės įrankių. Jį naudodami bendraujame su artimaisiais, gauname svarbius pranešimus iš banko, prisijungiame prie valstybinių paslaugų ir tvarkome finansus. Būtent ši artima prieiga tapo patraukli telefoniniams sukčiams.
Per kelias minutes nepažįstamas balsas gali sukurti skubos, baimės ar net panikos jausmą: esą jūsų sąskaita tuoj bus užblokuota, artimasis pateko į bėdą arba reikia veikti dabar, kitaip bus per vėlu. Šiuos scenarijus vis dažniau lydi ir technologijos, leidžiančios imituoti pažįstamą balsą.
Kaip šiuo metu Lietuvoje keičiasi telefoninio sukčiavimo mastas ir metodai?
Telefoninis sukčiavimas Lietuvoje pagal atvejų skaičių nėra didžiausia sukčiavimo kategorija, tačiau išlieka viena pavojingiausių dėl aukų patiriamų finansinių nuostolių. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, 2025 m. gyventojų patirti nuostoliai dėl telefoninio sukčiavimo siekė 4,2 mln. Eur ir buvo apie 18 proc. didesni nei 2024 m., kai nuostoliai sudarė 3,6 mln. Eur.
2026 m. pirmąjį ketvirtį užregistruoti 85 telefoninio sukčiavimo atvejai, o gyventojų patirti nuostoliai viršijo 710 tūkst. Eur. Vienam atvejui teko vidutiniškai apie 8,4 tūkst. Eur nuostolių, tad net ir gana nedidelis tokių sukčiavimų mastas gali lemti reikšmingą finansinę žalą nukentėjusiesiems.
Keičiasi ir metodai. Sukčiai nuolat prisitaiko prie aktualijų, technologinių pokyčių ir gyventojų elgsenos, todėl gali prisistatyti bankų, policijos, kitų valstybės institucijų, telekomunikacijų bendrovių ar kurjerių tarnybų atstovais. Neretai skambutis tampa tik viena platesnės sukčiavimo schemos dalimi, kuri papildoma SMS žinutėmis, elektroniniais laiškais ar netikromis interneto svetainėmis.
Kokios sukčiavimo schemos Lietuvoje šiuo metu yra labiausiai paplitusios?
Kalbant apie telefoninį sukčiavimą, dažniausiai pasitaiko kelios pagrindinės schemos. Pavyzdžiui, apsimetama banko darbuotoju. Sukčiai prisistato banko atstovais ir praneša apie neva vykdomas įtartinas operacijas, bandymus pasisavinti lėšas ar būtinybę skubiai apsaugoti sąskaitoje esančius pinigus. Tokiais atvejais asmuo dažniausiai skatinamas atskleisti prisijungimo duomenis, patvirtinti operacijas arba pervesti lėšas į tariamai saugią sąskaitą.
Antroji dažna kategorija – imituoti įvairias institucijas. Sukčiai apsimeta policijos pareigūnais, tyrėjais, teismų, migracijos tarnybų ar kitų valstybės institucijų darbuotojais. Pagrindinis tikslas – pasinaudoti institucijos autoritetu ir įtikinti asmenį, kad jis privalo nedelsdamas vykdyti nurodymus.
Pastaraisiais metais taip pat populiarėja schemos, kai apsimetama telekomunikacijų bendrovių darbuotojais. Gyventojams pranešama apie tariamai besibaigiančią sutartį, ryšio sutrikimus ar būtinybę atnaujinti paslaugas, o vėliau jis nukreipiamas į kitą komunikacijos kanalą arba įtraukiamas į platesnę sukčiavimo schemą. Tokiais atvejais dažnai prisidengiama žinomų ryšio operatorių vardu.
Taip pat pasitaiko atvejų, kai sukčiai prisistato gydymo įstaigų, sveikatos draudimo ar kitų su sveikatos priežiūra susijusių organizacijų atstovais. Dažniausiai kalbama apie tariamai neatliktus veiksmus, kompensacijas, registracijas ar kitus su sveikatos paslaugomis susijusius klausimus, siekiant išgauti asmens ar finansinius duomenis.
Nors viešojoje erdvėje nemažai dėmesio sulaukia artimųjų imitavimo atvejai, iš tikrųjų didžiausius finansinius nuostolius dažniausiai lemia bankų ir institucijų imitavimo schemos. Sukčiai naudojasi, kad žmonės pasitiki autoritetais, ir geba sukurti situacijas, kai auka pati suteikia informaciją arba patvirtina mokėjimus.
Ar pastebite realių atvejų, kai sukčiai naudoja dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotus ar klonuotus balsus?
DI – reali ir auganti rizika. Kalbant apie telefoninius sukčiavimus ir klonuotus balsus, jau yra tokios technologinės galimybės ir ši sritis sparčiai tobulėja. Vis dėlto, vertinant Lietuvoje fiksuojamus atvejus, svarbu išlikti tiksliems – šiuo metu neturime pakankamo pagrindo teigti, kad telefoniniai sukčiavimai, paremti artimųjų ar kitų asmenų DI klonuotais balsais, Lietuvoje jau yra plačiai paplitęs ar masinis reiškinys.
Tokius atvejus praktiškai nustatyti sunku. Dažnai nelieka pokalbio įrašo, o nukentėjusieji situaciją gali vertinti ištikti streso.
„Vien iš balso atpažinti gali būti labai sunku, ypač jei žmogus išsigandęs, skubinamas ar patiria emocinį stresą. Be to, dirbtinio intelekto technologijos sparčiai tobulėja.“
Kaip atpažinti, kad kalbama ne su tikru žmogumi, o su balso klastote?
Vien iš balso atpažinti gali būti labai sunku, ypač jei žmogus išsigandęs, skubinamas ar patiria emocinį stresą. Be to, DI technologijos sparčiai tobulėja, todėl vien techninių požymių paieška ne visada yra patikimas būdas nustatyti apgaulę.
Vis dėlto yra keli požymiai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Įtarimą turėtų kelti labai trumpi, abstraktūs atsakymai, nenoras atsakyti į asmeninius klausimus, neįprasta kalbėjimo maniera, keistos pauzės, monotoniškumas, nenatūralus emocingumas arba priešingai – mechaninis kalbėjimas. Vis dėlto svarbu suprasti, kad šių požymių gali ir nebūti, todėl vien jais pasikliauti nereikėtų.
Saugiausia – ne bandyti atpažinti technologiją, o patikrinti situaciją. Jei skambinantysis teigia esantis artimasis, reikėtų nutraukti pokalbį ir paskambinti tam žmogui į įprastą numerį. Galima su artimaisiais susitarti dėl saugaus klausimo ar slaptažodžio, kurį žinotų tik jie. Svarbu, kad tai nebūtų lengvai iš socialinių tinklų atspėjama informacija, pavyzdžiui, augintinio vardas ar artimojo gimimo data.
Galiausiai verta prisiminti, kad sukčiavimą dažniausiai išduoda ne pats balsas, o situacijos aplinkybės: prašymas skubiai pervesti pinigus, niekam nesakyti apie pokalbį, gelbėti artimąjį ar nedelsiant atlikti kitus su finansais susijusius veiksmus.
Kaip tinkamai reaguoti į teiginius apie neva vykstančias įtartinas banko sąskaitos operacijas?
Pirmiausia – nutraukti pokalbį ir nesiimti jokių veiksmų pagal skambinančiojo instrukcijas. Negalima atskleisti prisijungimo duomenų, mokėjimo kortelės informacijos, „Smart-ID“ ar mobiliojo parašo kodų, slaptažodžių, PIN kodų ar patvirtinti operacijų, kurių žmogus pats neinicijavo.
Svarbu žinoti, kad banko darbuotojai telefonu neprašo atskleisti prisijungimo duomenų, pervesti lėšų į „saugią“ sąskaitą ar patvirtinti neaiškių operacijų. Jeigu kyla įtarimas, reikia pačiam susisiekti su banku oficialiu numeriu. Nereikėtų perskambinti numeriu, iš kurio skambino įtartinas asmuo, taip pat spausti pokalbio metu atsiųstų nuorodų.
Ar įmanoma sustabdyti mokėjimą ar atsekti lėšas, kai jos jau pervestos sukčiams?
Galimybė sustabdyti mokėjimą ar susigrąžinti lėšas labai priklauso nuo to, kaip greitai asmuo sureaguoja. Kuo anksčiau kreipiamasi į banką, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks sustabdyti operaciją ar imtis kitų veiksmų žalai sumažinti.
Žmogus, supratęs, kad tapo sukčiavimo auka, nedelsdamas turėtų susisiekti su savo banku, informuoti apie incidentą, prašyti stabdyti operaciją ar blokuoti priemones, jeigu atskleisti prisijungimo duomenys. Taip pat būtina kreiptis į policiją ir pateikti visą turimą informaciją: telefono numerius, sąskaitas, susirašinėjimus, nuorodas, mokėjimo duomenis.
Praktikoje lėšos dažnai labai greitai pervedamos toliau, išgryninamos ar nukreipiamos į kelias sąskaitas, todėl laikas – lemiamas veiksnys.
Svarbu pabrėžti, kad finansų įstaigos kasmet užkerta kelią reikšmingai daliai sukčiavimo atvejų. 2025 m. jos neleido sukčiams pasisavinti daugiau kaip 38,3 mln. Eur, kai sustabdė įtartinas operacijas. Iš jau sukčiams pervestų lėšų gyventojams grąžinta apie 1,4 mln. Eur.
Gyventojų budrumas ir operatyvus reagavimas išlieka vienais svarbiausių veiksnių mažinant sukčiavimo žalą. Kuo greičiau apie įtartiną operaciją informuojamas bankas ir teisėsauga, tuo didesnė tikimybė sustabdyti lėšų pervedimą, nustatyti jų kelią ir sumažinti galimus finansinius nuostolius.
Kokios prevencinės priemonės ar kasdieniai įpročiai veiksmingiausiai mažina riziką tapti sukčių auka?
Pirma, svarbu prisiminti, kad bankai, policija, prokuratūra, valstybės institucijos ar kitos organizacijos telefonu neprašo atskleisti prisijungimo duomenų, diktuoti kodų, pervesti pinigų į „saugias“ sąskaitas, perduoti grynųjų pinigų tariamam darbuotojui ar kurjeriui. Antra, valstybės institucijos neskambina gyventojams ir neklausia, kiek grynųjų pinigų jie laiko namuose, nesiūlo jų patikrinti, surašyti, pažymėti ar apsaugoti. Trečia, reikia neskubėti ir visada patikrinti informaciją oficialiais kanalais. Ketvirta, nespausti nuorodų, gautų SMS pranešimais ar el. laiškais. Penkta, susitarti su artimaisiais, kaip bus elgiamasi gavus prašymą skubiai pervesti pinigų.
Verta prisiminti paprastą taisyklę: jei nepažįstamas asmuo paskambina ir prisistato Lietuvos banko, policijos, prokuratūros ar kitos Lietuvos institucijos darbuotoju bei kalba rusiškai, reikėtų nutraukti pokalbį ir informaciją patikrinti savarankiškai.
Įmonėms labai svarbios aiškios vidinės procedūros: mokėjimų patvirtinimas keliais etapais, rekvizitų keitimo patikra kitu kanalu, darbuotojų mokymai, reguliarus priminimas apie socialinės inžinerijos rizikas. Ypač svarbu, kad darbuotojai nebijotų sustabdyti proceso ir patikrinti, net jei prašymas atrodo skubus ar gaunamas iš vadovo vardu parašyto laiško.
Veiksmingiausia prevencija – ne vien technologinė. Ji prasideda nuo įpročio neskubėti, tikrinti informaciją ir nepriimti finansinių sprendimų spaudimo sąlygomis. Būtent skuba – vienas pagrindinių sukčių įrankių, todėl kelios papildomos minutės informacijai patikrinti gali padėti išvengti tūkstantinių nuostolių.
Projektą „Netikra? Patikrink!“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 9 000 eurų.
