Pastaraisiais metais invaziniai šliužai sulaukia vis daugiau dėmesio – jie plinta Lietuvoje, daro žalą sodams, daržams ir kai kurioms natūralioms buveinėms. Tačiau kartu plinta ir klaidingas įsitikinimas, kad kiekvienas didelis ar ryškiaspalvis šliužas yra invazinis.
Kaip primena Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, Lietuvoje gyvena ne tik svetimžemės, bet ir vietinės šliužų rūšys. Jos yra svarbi mūsų ekosistemų dalis – skaido organines medžiagas, dalyvauja maisto medžiagų apytakoje, yra maisto šaltinis kitiems gyvūnams, o kai kurios rūšys yra retos ar net saugomos.
Invaziniai šliužai į Lietuvą pateko daugiausia su tarptautine prekyba, augalais, dirvožemiu ir kitomis žmogaus veiklomis. Dėl palankių sąlygų jie sėkmingai įsitvirtino ir toliau plečia savo paplitimą. Todėl jų kontrolė yra svarbi. Tačiau ji bus veiksminga tik tuomet, jei pirmiausia gebėsime teisingai atpažinti rūšis.
Pilku margu „leopardiniu“ raštu pasipuošę didysis šliužas (Limax maximus) ir juosvasis šliužas (Limax cinereoniger) dažnai be reikalo palaikomi invaziniais. Tiesa, jų raštas ne visada ryškiai matomas – susitraukęs šliužas gali atrodyti beveik vienspalvis.
Didysis šliužas dažniausiai minta pūvančia organine medžiaga, grybais ir augalų liekanomis, todėl prisideda prie organinių medžiagų skaidymo. Jis nėra tas šliužas, kuris niokoja daržus.
Juosvasis šliužas – miškų gyventojas. Jį dažniausiai galima sutikti drėgnuose senuose miškuose ant grybų ar šalia jų – grybai yra vienas mėgstamiausių šios rūšies maisto šaltinių. Soduose ar daržuose ši rūšis beveik neaptinkama.
Dar rečiau pasitaiko didysis arionas (Arion ater) – viena iš Lietuvos saugomų rūšių, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Šis didelis juodas šliužas gyvena tik keliose vietovėse vakarų Lietuvoje, drėgnuose upių slėniuose ir šaltiniuotose pievose. Viena didžiausių grėsmių jam – buveinių nykimas ir invazinių arionų plitimas.
Pastebėjus didįjį arioną, jo naikinti negalima – priešingai, apie radavietę kviečiame pranešti Saugomų rūšių informacinėje sistemoje (SRIS) ir taip prisidėti prie šios retos rūšies apsaugos.
Luzitaninis (ispaninis) arionas (Arion vulgaris, dar dažnai vadinamas Arion lusitanicus) – visai kas kita. Tai invazinė rūšis, Lietuvoje pirmą kartą aptikta 2008 m., o dabar jau paplitusi didžiojoje šalies dalyje.
Suaugę šliužai užauga 7–15 cm, dažniausiai būna oranžinės, rusvos ar plytų spalvos, vienspalviai, su ryškia kvėpavimo anga mantijos dešinėje pusėje. Jie ypač mėgsta daržus, sodus, komposto krūvas ir kitus drėgnus užžėlusius plotus, kur gausiai minta daržovėmis, dekoratyviniais augalais, vaisiais bei daigais. Ši rūšis labai sparčiai dauginasi, gali sudaryti dideles sankaupas ir kelia grėsmę ne tik sodininkystei, bet ir vietinėms šliužų rūšims bei biologinei įvairovei.
Todėl prieš imdamiesi naikinimo priemonių pirmiausia gerai įsižiūrėkite, kokį šliužą radote. Ne kiekvienas didelis šliužas yra invazinis – tarp jų yra ir mūsų vietinių rūšių, o viena jų net saugoma. Taikydami naikinimo priemones tik invaziniams šliužams, padėsime apsaugoti Lietuvos biologinę įvairovę, o ne jai pakenksime.
Parengta pagal Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos informaciją
-
TOP 7 greičiausi būdai atsikratyti invazinių šliužų
-
Nudegimus sukeliantis augalas užvaldė šimtus hektarų: imamasi papildomų priemonių
-
Šliužai ir sraigės niokoja jūsų daržą? 4 patikrinti būdai, kaip apsaugoti derlių
-
Liubertaitė pasidalino, kas tikrai nepadės įveikti šliužų antplūdžio ir kas – veikia
-
Net 6 invazinės šliužų rūšys: štai kokie naikinimo būdai veiksmingiausi
