Pamenu, kai mano dukrai buvo maždaug dveji, jai pasakiau: „Tu NORI žaisti, o man REIKIA pagaminti vakarienę.“
Tą akimirką tai atrodė visiškai teisinga. Vakarienę pagaminti buvo būtina ir skubu, o žaisti – nebūtina, tai galėjo palaukti, kol bus atlikti darbai. Viena buvo poreikis, kita – noras, o aš sprendžiau, kas yra kas.
Vėliau supratau, kad toks mąstymas iš tiesų viską tik apsunkina.
