„Tėti, kaip…?“ – nemokamas pusdienio patyrimas, kurį organizuoja Vyrų kalvės akademija ir Upės merginų ir mamų akademija. Renginį pradės VU Filosofijos fakulteto sociologės, Jaunimo linijos valdybos narės Dr. Mildos Pivoriūtės paskaita apie Z kartą iš Lietuvos moksleivių perspektyvos, patyrimą paaugliams ir vyrams ves Vyrų kalvės akademijos įkūrėjas, atsargos karininkas Edvinas Rupšys, o erdvę paauglių mamoms laikys atsargos majorė, psichologė Rosita Kanapeckaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Renginio idėja gimė iš ilgametės darbo patirties su paaugliais ir asmeninės organizatorių patirties. Vienas iš Vyrų kalvės akademijos įkūrėjų Mindaugas Vidugiris dalijasi, kodėl šitas renginys jam – asmeninis reikalas.
Nes tėčio figūra — kai jos nėra — tampa kažkuo mistiniu.
„Pažįstu daug vyrų, kurie užaugo be tėčio. Ir vis dar sunkiai tai neša. Jiems sunku būti drąsiems. Sunku priimti sprendimus. Sunku susimesti su savimi. Nes tėčio figūra — kai jos nėra — tampa kažkuo mistiniu. Nesuvokiamu. Bauginančiu. Ir tuo pačiu labai viliojančiu.
O aplinkoje dažniausiai būna tik dėdės, kurie per šventes paklausia: „Tai kaip tau sekasi mokykloje?“ Ir tiek. Galvoju apie tuos vyrus — kurie užaugo be tėčių, o dabar patys yra tėčiai. Jie tiksliai žino, ko trūko. Ir gali duoti tai, ko kažkada jiems niekas nedavė.
Paprastas pokalbis su normaliu suaugusiu vyru — ne mokytoju, ne psichologu, o tėčiu — gali pakeisti paauglio gyvenimą. Ne todėl, kad jis duos atsakymus ir patarimus. Jis duos viltį. Viltį, kad su paaugliu viskas gerai. Kad vyrai yra normalūs ir girdintys. Kad galima atvirauti. Kad galima pasimokyti. Kad niekas nevertina ir nežemina“, – į renginį kviesdamas savanoriauti tėčius, sako Mindaugas Vidugiris.
Prie patyrimo prisidėti norintiems tėčiams svarbu žinoti – neieškome ekspertų ir idealių tėčių. Tokių nebūna! Laukiame vyrų, kurie patys turi savo istoriją su klaidomis, abejonėmis, džiaugsmais ir nusivylimais. Tų, kuriems nebaisu apie tai kalbėti su jaunu žmogumi. Pokalbius naviguos Vyrų kalvės akademijos mentoriai, tad nereikės nei rūpintis temomis, nei nešti su savimi „teisingų“ atsakymų.
„Paaugliams yra labai svarbu pamatyti kuo daugiau skirtingų vyrų ir moterų pavyzdžių. Net jei šeima pilna, dėl kultūrinių stereotipų tėtis dažnai užima rolę to, kuris rūpinasi duona ant stalo ir stogu virš galvos – emocinis kontaktas lieka antrame plane.
Mokykloje vyrų pavyzdžių mažai. Universitete jų jau daugiau, bet tame amžiuje autoritetai nebeturi tokios galios. Tapatybę paauglys konstruoja būtent dabar. Jam yra esminga matyti, kaip skirtingi vyrai žiūri į pasaulį. Pokalbis su suaugusiu žmogumi, kuris nenori nieko įrodyti ar pamokyti, yra aukso vertės.
Tačiau dažniausiai tokie pokalbiai baigiasi moralais, pamokymais ir savos patirties primetimu. O paaugliui – ypač tam, kuris šalia neturi vyriško autoriteto – reikia kažko kito: nepagražintų, tikrų istorijų su visomis blogybėmis ir gėriais, džiaugsmais ir liūdesiais. Tai duoda daug daugiau nei bet kokie mokymai“, – sako atsargos karininkas Edvinas Rupšys.
