Ugnis – saulės ir gyvybės simbolis
Viena svarbiausių Joninių tradicijų – didžiulio laužo kūrenimas. Senovėje tikėta, kad ugnis valo, saugo nuo nelaimių ir padeda atsisveikinti su viskuo, kas bloga. Laužai būdavo kuriami ant kalvų ar aukštesnių vietų, kad jų šviesa būtų matoma kuo toliau. Kuo aukščiau pakildavo liepsna, tuo derlingesnių metų tikėtasi.
Šuolis per liepsnas – dėl sveikatos ir sėkmės
Kai laužas pradėdavo slopti, drąsiausieji šokdavo per žarijas. Buvo manoma, kad toks šuolis apsaugo nuo ligų, suteikia stiprybės ir atneša sėkmę.
Jei pora peršokdavo susikibusi rankomis ir jų nepaleisdavo, tai laikyta tvirto bei ilgo bendro gyvenimo ženklu.
Vainikai – daugiau nei vasaros puošmena
Joninių vakarą merginos ir moterys pindavo vainikus iš pievų gėlių, smilgų ir įvairių vaistažolių. Vainikas simbolizavo saulę, gyvybės ratą ir gamtos pilnatvę. Tikėta, kad Joninių išvakarėse surinkti augalai turi ypatingų galių, todėl kiekvienas žiedas ar žolė buvo parenkami neatsitiktinai.
Vainikų plukdymas atskleisdavo ateitį
Saulei nusileidus vainikai būdavo paleidžiami į upę ar ežerą, dažnai su uždegta žvake. Iš jų plaukimo buvo buriama ateitis. Ilgai plaukiantis vainikas žadėjo sėkmę, susilietę du vainikai pranašavo meilę, o nuskendęs buvo laikomas ženklu, kad svarbiems gyvenimo pokyčiams dar neatėjo metas.
Paparčio žiedo paieškos – gražiausia Joninių legenda
Nors visi žino, kad paparčiai nežydi, legenda apie stebuklingą žiedą iki šiol yra neatsiejama Joninių dalis. Tikėta, kad jį radęs žmogus įgis ypatingų galių – supras gyvūnų kalbą, ras paslėptus lobius ar sulauks didelės laimės. Ši tradicija dažniau buvo simbolinis kvietimas leistis į paslaptingą naktinį nuotykį.
Joninių naktį skambėdavo dainos
Dainavimas buvo svarbi šventės dalis. Liaudies dainose minėta saulė, rasa, meilė, gamta ir vasaros branda. Dainuojama buvo prie laužų, einant per laukus ar pinant vainikus. Tokiu būdu ne tik linksmintasi, bet ir perduotos senosios tradicijos iš kartos į kartą.
Vaistažolės įgaudavo ypatingą galią
Senoliai tikėjo, kad būtent Joninių naktį surinkti augalai yra patys stipriausi. Buvo renkamos jonažolės, kraujažolės, čiobreliai, ramunėlės ir kitos vaistažolės. Jos džiovinamos, laikomos namuose, naudojamos arbatoms ar įvairiems gydomiesiems nuovirams visus metus.
Rasa – gamtos dovana sveikatai
Dar viena sena tradicija – anksti rytą basomis vaikščioti per rasą arba joje nusiprausti. Tikėta, kad trumpiausios metų nakties rasa suteikia grožio, stiprina sveikatą ir saugo nuo ligų. Kai kuriuose Lietuvos regionuose žmonės rasa net prausdavo veidą tikėdami, kad ji padeda išsaugoti jaunystę.
Namus puošdavo žaluma
Joninių išvakarėse prie durų, vartų ar langų buvo kabinamos beržo, ąžuolo ir kitų medžių šakelės. Tikėta, kad jos saugo namus nuo nelaimių, perkūnijos ir piktųjų dvasių, o kartu kviečia į kiemą derlių bei gerovę.
Saulėtekio laukimas
Trumpiausią metų naktį žmonės stengdavosi nemiegoti. Tikėta, kad pasitikus tekančią saulę galima pasisemti gyvybinės energijos visiems metams. Kai kur buvo sakoma, jog Joninių rytą saulė „šoka“, todėl žmonės rinkdavosi ant kalvų stebėti pirmųjų jos spindulių.






