Pasak jo, neįmanoma taip ilgai keliauti tiek mažai išleidžiant, turbūt manė, kad atvykome nelegaliai padirbėti. Teko papasakoti, kaip gyventi palapinėje, o maistą ruošti ant primuso. Be to, savaitės laikotarpyje turėjome bilietus skrydžiams į Havajus ir Sidnėjų. Tačiau bilietai darbuotojo nesudomino, jis ėmė klausinėti smulkmenų apie JAV aplankytus žmones. Laimei, į pagalbą atėjo jo kolegė: „Kas kaip nori, taip keliauja. Be to, po savaitės jie turi skrydį iš Valstijų“. Tai sušvelnino padėtį, ir antspaudų vyrukas, nors ir įpykęs, bet antspaudą uždėjo.
Los Andžele praleidome porą dienų pas Joe, pasidalinusį savo istorija, kaip žygiai ir ėjimas pakeitė jo gyvenimą. Joe turėjo problemų dėl antsvorio, tačiau sugedus automobiliui jis pradėjo vaikščioti iki darbo pėsčiomis ir svoris ėmė kristi. Vėliau jis atrado ir nacionalinius parkus, žygius juose. Žygiai įnešė gaivaus oro gūsį, į gera keitėsi ir nuotaika, ir sveikata. Joe entuziazmo dėka Los Andžele įsigijome naujus namus – tvirtą palapinę, su kuria tapome pasiruošę bet kokiam orui.
Dar viena stotelė pakeliui į Australiją – Havajai. Keletą dienų čia džiaugėmės saule, paplūdimiais, bambukų miškais, kriokliais ir panoramomis.
Pažintis su vorais ir papūgomis
Pramankštinę kojas Havajų takeliuose, vėl sėdome į lėktuvą ir po ilgo skrydžio nusileidome Sidnėjuje. Čia pasitiko šiltas draugų glėbys (ačiū Elingai, Auritai ir Kęstučiui), tad adaptuotis prie laiko zonos pasikeitimų ir svečiuotis mieste buvo vienas malonumas.
Po kelionės Australiją išrinkome kaip vietą, kur dar norėtume grįžti. Vienas įspūdingiausių dalykų čia buvo gamtos unikalumas. Jau Sidnėjuje išgirdome už lango kvatojančią kukabarą, pamatėme daugiaspalves loriketas, miesto parke užkandžiaujančias kakadu ir keletą kitų išskirtinių paukščių.
Kita vertus, jeigu Meksikoje visi gąsdino banditais, Australijoje laukė vorai, gyvatės ir nedraugiški vandens sutvėrimai. Rūpestingi draugai Sidnėjuje supažindino su Medžiotoju (angl. Huntsman). Tai maždaug pusės plaštakos dydžio voras, mėgstantis tūnoti skalbyklose, ant užuolaidų, automobiliuose.
Medžiotojas priskiriamas prie dešimties pavojingiausių Australijos vorų, tačiau ne dėl to, kad jo įkandimas būtų mirtinas. Priešingai, realybėje jis mieliau pats bėga slėptis negu kanda, o ir mirtinų nuodų neturi. Tačiau jis dažnai pasislepia už automobilių skydelių nuo saulės, ir juos atlenkus nukrenta vairuotojui ant kelių. Tokiomis aplinkybėmis ne kiekvienas išlaiko šaltus nervus.
Mėlynieji kalnai
Nors susidurti su kitais dešimtuko vorais bei vietinėmis gyvatėmis nebuvo didelio noro, minties pabūti gamtoje neatsisakėme.
Pirmasis aplankytas nacionalinis parkas – Mėlynieji kalnai (angl. Blue Mountains). Žvelgiant iš toliau šie kalnai dėl optinės iliuzijos iš tiesų atrodo melsvi. Tai tikrai graži vieta, iki kurios iš Sidnėjaus galima atvažiuoti ir traukiniu.
Kaip ir dauguma kitų, savo pažintį su Mėlynaisiais kalnais pradėjome nuo informacijos centro ir apžvalgos aikštelės, iš kurios atsiveria didingų Trijų seserų uolų vaizdas. Pradėjome eiti pažintiniu taku, kol laiptelis po laiptelio nejučia atsidūrėme kanjono apačioje. Kuprinės buvo paruoštos taip, kad keletą dienų nereikėtų galvoti apie civilizaciją.
Iš pradžių buvo baisu dėl vorų ir gyvačių, tačiau greitai įsitikinome, kad jie nemedžioja žmonių, tykodami už kiekvieno krūmo. Pavargę įsikūrėme vienoje iš daugybės primityvių stovyklaviečių. Naktis praėjo ramiai. O ryte pro šalį ėjęs žygeivis vėl priminė, kur esame. „Ar matei tą rankos storumo pitoną, dvidešimt metrų nuo čia?“, – klausė jis.
Siurbėlės ir varanas
Kanjonas mums patinka, o gal vis dar nenorime lipti į viršų tais pačiais laipteliais, tad einame gilyn. Vakarop, dar nepriėjus stovyklavietės, vienoje vietoje iš nežinia kur atsirado daug šokinėjančių siurbėlių. Stovi sau, o jos iki rankų pašoka ir panašiai kaip dėlės prilimpa, kad išsiurbtų kraujo. Nori nutraukti, o jos tempiasi kaip koks guminukas.
Galiausiai įsikuriame dar vienai nakčiai. Aplink nei vieno žmogaus, vien cikadų chorai.
Rytą stovyklavietės pakraštyje pasigirsta krūmokšnių šnaresys. „Žiūrėk, ten poros metrų driežas“, – rodau bendražygiui neprašytą svečią. „Driežas“ be jokio kuklumo jausmo sukinėjasi po teritoriją šniukštinėdamas, ar jam koks kąsnelis nenubyrėjo.
Per arti neina, bet ir nesibaido. Stambaus sudėjimo varanas apeina laužavietę, nuropoja prie palapinės, galiausiai nieko nepešęs nušlama tikrinti kitų stovyklaviečių.
Vėliau vietiniai australai pasakojo, kad šie ropliai minta maita, todėl burnoje turi daug bakterijų, užkrečiančių įkandimo vietą. Be ropojimo žeme, moka plaukioti ir laipioti medžiais. „Jei pamatysite dar kartą, nestovėkite kaip įbesti, geriau ramiai judėkite, kad varanas nepagalvotų, kad esate medžiai – dar sugalvos įlipti“, – juokėsi australai.
Dvi valandos iki upės baigėsi po dviejų dienų
Svarstant, ką veiksime toliau, nutarėme pasiekti už dešimties kilometrų buvusią upę. Nusimatė karšta diena, tad kodėl neatsigaivinus? „Dvi–trys valandos, ir nueisime“, – naiviai galvojome. Tačiau už kelių kilometrų susidūrėme su iššūkiu. Prieš akis visu gražumu stūksojo Vienišas Kalnas (Mount Solitary). Aukštis nedidelis – vos 950 metrų (apskritai Australijoje nėra aukštų kalnų, aukščiausia žemyno viršūnė 2228 m, Mėlynųjų kalnų – 1094 m), tačiau prieš mus atsivėrė status šlaitas.
Metras po metro, vis stodami atsikvėpti ir nusišluostyti srūvančio prakaito akmenimis keberiojomės aukštyn. Kaip tyčia, šlaitas dar ir plikas, gali tik pasvajoti apie medžių šešėlį pasislėpti nuo svilinančios saulės. Tačiau kuo aukščiau, tuo gražesni toliai matyti. Kiek akys aprėpia, mėlynos panoramos. Pagaliau einame kalno viršumi, randame tobulą stovyklavietę, bet negalime sau leisti pasilikti, nes reikia taupyti vandens atsargas. Būtina pasiekti upę ir jau greitai grįžti į civilizaciją.
Perėjome kalną, teliko nusileisti. Takas čia atsirasdavo, čia dingdavo, galiausiai liko tik status nuolydis ir birus paviršius po kojomis. Artėjo vakaras. Labiau nei nestabilus pagrindas, leistis trukdė įvairios baimės, kurios, rodos, tik ir laukė progos išlįsti ir augti.
Šiaip ne taip pasiekėme plokščią paviršių ir pažymėtą stovyklavietę – ženklą, kad viskas gerai, nepaklydome. Tačiau iki upės dar trys kilometrai, ir sparčiai temsta. Tautvydas pasiryžta eiti vienas, kad papildytų išdžiūvusius vandens butelius. Lieku statyti palapinės, įsijungia kurtinantis cikadų choras.
Atgal į civilizaciją
Įveikę Vienišąjį kalną, raumenys mieliau ilsėtųsi, jeigu galėtų pasirinkti. Tačiau iki civilizacijos dar gabalas kelio, tad ryte – vėl į kelią. Iš pradžių per eukaliptų mišką, vėliau serpantinais, kiek pajuokaujant navigacijai. Grįžę į kanjono viršų baigėme Mėlynųjų kalnų žygį.
Buvo įspūdinga patirtis. Keturias dienas praleidome be žmonių, vieni nakvodami vidury miškų. Pamatėme šiek tiek savitos Australijos gamtos, ypač džiugu buvo matyti gyvūniją natūralioje jos aplinkoje.
Gal klajodami miškais šioje kelionėje ir nepamatėme tiek gyvosios gamtos, kiek pamatytume per valandą zoologijos sode, tačiau geriau viena meška (ar varanas) laisvėj negu šimtas už grotų (terariume).
Mėlynieji kalnai šiek tiek užgrūdino ir šio bei to išmokė, tad traukiniu grįžę į civilizaciją, toliau rezgėme planus apie kitus nacionalinius parkus.
