Skaičiau, kad dėl Atauro saloje paplitusios ožkininkystės ji vietine kalba vadinama Ožio sala. Šis plačiai Lietuvoje vartojamas aforizmas buvo papildomas motyvas nuplaukti į Atauro salą, nes kas gi nenorėtų pasigirti buvęs Ožio saloje. Ne kasdien juk taip. Gal kiek keista, kad saloje augino ožkas, tačiau pavadinimas vis tiek skirtas ožiui. Gal tai dėl didelės pagarbos patriarchalinei santvarkai arba tai tiesiog „lost in translation“ variantas.
Pati sala nuo pagrindinės šalies dalies yra nutolusi apie 25 kilometrus į šiaurę. Plaukimas į ją trunka nuo 2 iki 3 valandų – priklausomai, kokiu laivu plauksi. Dėl kadaise saloje buvusios olandų įtakos, joje, skirtingai nei visoje šalyje, dominuoja protestantų, o ne katalikų tikėjimas. Kalbant skaičiais, tai to tikėjimo sekėjų yra ne tiek ir daug, nes saloje gyvena vos apie 8 tūkstančius nuolatinių gyventojų.
Kaip jau minėjau ankstesnėse pasakojimų apie Rytų Timorą dalyse, į šią šalį ne tik negrįžčiau, bet bent jau kol kas jos nerekomenduočiau ir eiliniam smalsuoliui, nes šalis šiandien dar pernelyg nepatogi turizmui. Tą supratau jau pirmą viešnagės dieną, todėl labai laukiau plaukimo į Atauro salą tikėdamasis pataisyti įspūdį apie visą šalį. Lyg tyčia, apsilankymą saloje buvome pasilikę priešpaskutinei viešnagės dienai.
Tiesa, tą darėme ne specialiai, o derindamiesi prie į salą plaukiančio laivo grafiko, nes paaiškėjo, kad didelis ir lėtas laivas iš sostinės Dilio į Atauro salą plaukia tik šeštadieniais. Mums pasisekė, kad šeštadienis buvo diena, kai mes viešėjome Rytų Timore. Šis laivas į salą plaukia tris valandas ir kainuoja apie 5 JAV dolerius žmogui.
Taigi maloniai sujaudinti ankstų rytą nuvykome į Dilio uostelį. Atvykus iškart kilo mintis, kad čia kažkas ne taip, nes nematėme nei didelio laivo, nei žmonių minios. Turbūt eilinį kartą kažką ne taip supratome, pamanėme, gal grafikas buvo nebegaliojantis, kas nebūtų jau taip neįprasta šioje šalyje. Kai ėmėme baimintis, kad nebepakliūsime į rojų, paaiškėjo, kad laivas sugedo, bet į salą mus nugabens mažesnis, tačiau greitesnis bei brangesnis laivukas.
Šis laivas plaukė apie dvi valandas. Bilietas kainavo nebe 5, o 13 JAV dolerių į vieną pusę. Mums tai dar kaip ir normaliai, bet vienos skurdžiausių pasaulio šalių piliečiams ši kaina neatrodė adekvati. Pradžioje galvojau, kad tokius pinigus jie ima tik iš užsieniečių ir stebėjau, ar vietiniai moka tiek pat. Kiek pajėgiau nužvairuoti, man pasirodė, kad tiek pat.
Jei šeštadienis pasirodytų nepatogus plaukti į Atauro salą, kitomis dienomis galima nuvykti privačiais laivukais, kuriais plukdo vietiniai pasipinigautojai, prašantys apie 30 JAV dolerių į vieną pusę, taigi tiek pat ir atgal. Su jais plaukti gal net linksmiau, nes laivukai maži, bangos juos gali gerokai pamėtyti, taigi adrenalino pliūpsniai būtų garantuoti. Tiesa, niekas negali garantuoti, kad būsite saugiai nugabenti. Laivukai yra seni ir gerokai padrožti.
Į salą plukdantis laivas po keturių valandų plaukia atgal. Pražiopsoti nepatariu, nes reikės savarankiškai ieškoti būdų parplaukti. Tada situacijos šeimininkais jau būsite ne jūs, o vietiniai „dušmanai“, kurie nuspręs, ar verta su jumis prasidėti ir už kiek. O jūs savo ruožtu būsite priversti mokėti bet kiek, ypač, jei kitos dienos rytą jūsų lauks lėktuvas namo. Tiesa, prieš plaukdamas atgal, laivas paleidžia signalą, kurio garsą turbūt girdi ir pagrindinės salos, esančios už 25 kilometrų, gyventojai. Neišgirsti neįmanoma, nebent būsite atsidūrę kitame rojaus lygmenyje arba kur nuklydę, kad nespėtumėte grįžti.
Kai iš laivo žmonės valtelėmis suplukdomi į krantą, saloje užverda turgus. Salos žvejai jau būna parplaukę iš rytinės žvejybos, todėl šviežia žuvis yra viena iš dažniausių turgaus prekių. Bėda tik, kad vietiniai dar nėra sugalvoję tokios paslaugos kaip tos pačios žuvies paruošimas turistams vietoje, dėl ko nelabai gali pasigirti gera prekyba.
Nes kurgi man nusipirkus dėti tą žalią žuvį, kai laivas plauks atgal tik po keturių valandų? Nešiotis su savimi karštyje po salą? O jei ir pasinešiosiu, kur man paskui ją dėti grįžus į Dilį? Į Lietuvą juk nesigabensi. Esu didelis žuvies gerbėjas, todėl skaudėjo širdį matant tiek daug geros žuvies be galimybės ją suvartoti. Manau, pardavėjai turėtų būti paruošę ir šašlykines, kuriose ta pati žuvytė iškart būtų ir kepama. Ir pardavimai gerai eitų, nes laivas kartais atplukdo daug žmonių. Matyt, jiems dar neatėjo laikas to suprasti.
Tiesa, turgelyje pardavinėjama rūkyta ir džiovinta žuvis, tačiau matant aplink skraidančias muses kyla higienos barjeras, todėl tokia žuvyte pasidžiaugėm tik po labai mažai. Labai patiko, kaip vietiniai pardavinėja ryžius. Jie būna susukti į bananų lapus taip tvirtai, kad ryžių ryšulėlius galima imti kaip vienkartinius indelius ir valgyti tiesiai iš jų.
Be žuvies tame laikiname turgelyje daugiau įdomumo per daug niekas nesukelia. Galima dar už kelis centus perskelti kokosą ir išgerti skystį arba nusipirkti kažkokių vietinių prastos kokybės rankdarbių. Mes nieko nepirkome, nes nesame tokių dalykų mėgėjai. Aišku, galima tą padaryti vien iš pagarbos ir pagalbos vietiniams, nes matant jų skurdą yra tikrai liūdna, tačiau visų juk neišgelbėsi.
Per tas keturias valandas, kol laukia laivas, saloje kažko per daug nenuveiksi. Turgelis greit pabosta, nardymui reikia daug daugiau laiko, todėl belieka mėgautis paplūdimiais. Jų Atauro saloje yra visokių, tik reikia paieškoti. Paplūdimiai netoli prieplaukos yra abejotinos kokybės – jie yra labiau dulkėti nei smėlėti, tačiau vanduo čia nuostabus. Galima gulėti jūroje neišlipant iš vandens ir, rodos, tai niekada neatsibostų. Su tuo sutinka ir salos vaikai, kurie visą dieną siaučia jūroje nenueidami net pavalgyti.
Kiek baugu žiūrėti, kaip vaikas, esantis dar po stalu vaikštančio žmogaus amžiaus, nuo molo šoka į jūros gilumą. Ir kai jau atrodo, kad to pyplio daugiau niekada nebepamatysi, jis tuoj pat išneria, ropščiasi ant molo, stumdosi su kitais vijurkais ir vėl šoka į jūrą.
Mes Ataure nenardėme, todėl apie nardymą galiu pasakyti tik tiek, ką perskaičiau ir pamačiau internete. Nesu didelis nardymo mėgėjas, jaučiu gylio baimę, todėl šios galimybės net nesvarsčiau.
Atauro sala paliko labiau laukinės salos, o ne kokio nors poilsio rojaus įspūdį. Čia ilsėtis galima labiau lauko, o ne komfortinėmis sąlygomis. Saloje yra keli gan nepigūs viešbutukai. Juose dvivietis kambarys kainuoja apie 100 eurų.
Jei nedomina nardymas, saloje galima praleisti dieną ar dvi besigrožint gamta ir besimaudant, tačiau judesio čia bus nedaug.
O mums atėjo metas palikti šią keistą ir turistų dar tikrai neatrastą tolimą šalį besitikint, kad tokią gražią gamtą turinti valstybė po metų kitų susitvarkys su savo kasdienėmis bėdomis ir bus pasirengusi sutikti turistus kaip pridera.
