Apie Edinburgą buvau prisikūrusi įvairiausių vaizdinių iš filmų. Įsivaizdavau pilką dangų, rūką, akmenines gatves ir kažkur už kampo slypinčią paslaptį. Tačiau vos atvykus paaiškėjo, kad miestas turi puikų humoro jausmą. Vietoj lietaus mus pasitiko saulė ir šiluma. Atrodė, lyg pats Edinburgas būtų nusprendęs bent kelioms dienoms paneigti visus stereotipus apie škotišką orą.
Ir vis dėlto tas mistiškas filmo jausmas niekur nedingo. Ne veltui čia buvo filmuojamos scenos iš „Hario Poterio“, „Frankenšteino“, „Greiti ir įsiutę 9“ bei kitų garsių filmų. Tačiau greitai supratau, kad Edinburgui nereikia jokios kino scenografijos.

