„Balinėtoja“ Ieva 15min pasakoja, kaip atrasti tikrąjį Balį, dalijasi smulkmenomis, kurias turistai dažnai praleidžia, ir įvardija iššūkius, su kuriais susiduria net patyrę keliautojai. Ji taip pat atskleidžia, kam kelionė į vadinamąją „Dievų salą“ gali nepatikti.
– Papasakokite, kada ir kaip atradote Balį? Kiek laiko ten jau esate praleidę?
– Balį atradome 2015 metais kartu su šeima. Į salą atvykome ne trumpoms atostogoms, o gyventi. Pirmoji mūsų viešnagė truko apie pusę metų. Dukra tuo metu lankė „Green School“ ir mes labai greitai ir natūraliai įsiliejome į vietinį gyvenimo ritmą.
Po šios pirmosios viešnagės Balis mus su šeima sugrąžino dar vieneriems metams. Taip iš viso saloje praleidome apie pusantrų metų. Tai buvo laikas, kai Balis tapo ne kelionės kryptimi, o namais tam tikram gyvenimo etapui su savo rutina, santykiais, iššūkiais ir augimu.
Nuo tada į Balį grįžau dar ne kartą, skirtingais gyvenimo etapais, kartais su šeima, kartais lydint keliautojus. Kiekvienas sugrįžimas buvo vis kitoks, nes keitėmės ir mes patys.
– Kada pirmą kartą pajutote, kad Balio sala norisi „dalytis“ ir su kitais?
– Tas jausmas labai aiškiai atsirado 2015 metų birželio pabaigoje, kai po pirmosios pusmečio viešnagės jau ruošėmės grįžti į Lietuvą. Prie jūros susirinko žmonės, kurie per tą laiką tapo mūsų Balio šeima, ir per atsisveikinimo ceremoniją labai stipriai pajutau, kad gyvenimas pats savaime yra didelis įvykis – jis vyksta kasdien, tik dažnai to nepastebime dėl skubėjimo ir vidinių abejonių.
Po šios pirmosios viešnagės sugrįžome į Balį dar vieneriems metams. Būtent tuo laikotarpiu pradėjau dalytis kasdienėmis istorijomis „Balinėtojų“ feisbuko puslapyje – apie tai, kaip gyvename, ką patiriame, kuo gyvena sala. Dalinausi paprastais, gyvais pasakojimais, be plano ir tikslo, tiesiog fiksuodama kasdienybę.
