Kartais tai atrodo vaikiška, bet jei jau žmonėms tai teikia džiaugsmą, tai kodėl gi nepažaidus. Juolab jei yra finansinių galimybių.
Turbūt nėra pasaulyje miesto, kuris vystytųsi ir plėstųsi tokiu sparčiu tempu, kaip Dubajus. Atvykęs į jį po kelerių metų miesto gali ir nepažinti.
Iš paprasto dykumos miestelio, kuriame stabtelėdavo pailsėti ir pagirdyti kupranugarius keliavę per dykumą pirkliai, Dubajus tapo galingu megapoliu. Šiandien jis yra vieno iš septynių emyratų, sudarančių Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) valstybę, miestas, svarbiausias Artimųjų Rytų verslo ir kultūros centras. Savo augimu Dubajus jau senai aplenkė sostinę Abu Dabį.
Geresnio gyvenimo svajonė
Dabar Dubajus yra didžiausias šalies miestas ir daugumos skurdžių Azijos valstybių gyventojų svajonė.
Svajonė pirmiausia dėl to, kad Dubajus labai turtingas. Tai miestas, kuris, beveik nepaisydamas naftos kainos kitimų, toliau statomas milžiniškais tempais ir kuriame nuolat trūksta darbo jėgos.
Dėl to lėktuvai, kasdien skrendantys iš Indijos, Pakistano ar Filipinų, į Dubajų gabena vis naujus geresnio gyvenimo ieškotojus.
Tai gali išvysti ir turistai, atvykę į Dubajų. Jau nusileidus lėktuvui čia galima susimaišyti, kur atvykai, nes atrodo, kad tai ne arabų šalis, o kokia nors Indija ar Bangladešas. Ir nors oro uoste pasus tikrina išdidūs, nacionalinius drabužius vilkintys arabai, tačiau mieste išvysti vietinius arabus nėra paprasta.
Pradžioje negalėjau patikėti, kad tikrų JAE piliečių Dubajuje yra vos 17 proc. Visi kiti yra atvykėliai. Indai ir į juos kaip du vandens lašai panašūs pakistaniečiai bei bangladešiečiai sudaro net tris ketvirtadalius miesto gyventojų. Jie čia daugiausia dirba neprestižinius darbus, tokius kaip statybininkai, taksistai, virėjai, padavėjai, kiemsargiai.
Visiškai priešingame socialiniame lygmenyje yra JAE piliečiai. Jei jie apskritai teikiasi dirbti, dirba tik prestižinius, gerai apmokamus darbus. Maža to, juos stipriai remia valstybė, nors jie ir taip viskuo apsirūpinę.
Susidarė įspūdis, kad jie yra didžiausi Dubajaus ponai, kurie valdo imigrantų klasę.
Atvykėlių svajonė tapti JAE piliečiais pagal savo išsipildymo tikimybę yra tolygi pagrindinio prizo laimėjimui amerikietiškoje „Mega Milijonų“ loterijoje. T.y. beveik neįmanoma.
Esu skaitęs, kad turtinguose arabų kraštuose imigrantai iš Azijos yra išnaudojami, tačiau gera naujiena ta, kad, net ir išnaudojami, dirbdami vadinamuosius juodus darbus, jie visgi uždirba tiek, kad grįžę atostogų į savo gimtuosius kaimus kur nors Bangladeše gali nusipirkti visą kaimą ir jaustis taip, kaip pas mus jaučiasi kai kurie emigrantai, grįžę atostogų.
Į Dubajų dirbti keliauja ir daug europiečių. Vieną jų pažįstu asmeniškai. JAE didžiausiame mieste gyvenantis ir dirbantis lietuvis, vis padejuodamas, kaip jam bus vieniša ir karšta, išvyko dirbti ir iki šiol negrįžo.
Europiečiai ar amerikiečiai, sakyčiau, yra vidurinioji Dubajaus gyventojų klasė. Pagal privilegijas ir gaunamas gėrybes jie, žinoma, neprilygsta JAE piliečiams, tačiau gyvena pakankamai gerai. Nesu girdėjęs, kad skųstųsi išnaudojimu.
Žinoma, jie ir dirba čia labiau kvalifikuotus darbus, pavyzdžiui: statybų vadovais, inžinieriais, architektais ar įvairaus plauko konsultantais. Tačiau, be abejo, dauguma lėktuvų, skrendančių iš Europos, į Dubajų gabena ne darbuotojus, o turistus.
Į JAE – patikrinti, ar viskas ten auksu žiba
Vienas tokių niūrią lapkričio pabaigos dieną buvau ir aš. Mane skraidino geriausią kainą tuo metu pasiūliusios „Turkish Airlines“. Trumpas persėdimas Stambule ir gilią naktį mano lėktuvas jau leidžiasi šviesų nutviekstame Dubajuje. Prisiklausęs daugybės legendų ir mitų apie šį pasakų miestą, nekantravau greičiau jas išgyventi praktiškai.
Pirmoji subliuškusi legenda buvo Dubajaus oro uostas.
Jau naktį taksi važiuodamas į viešbutį supratau, kad atvykau į vietą, kuri akims poilsio neduos bei kaskart vers stebėtis.
Buvau girdėjęs, kad jis pribloškia savo prabanga, auksu ir patraukliomis kainomis, tačiau mano vaizduotė, matyt, buvo pranokusi realybę. Na taip, yra to aukso, viskas gražu, tvarkinga ir prašmatnu, tačiau tikėjausi daugiau. Arba aš jau tiek prie visko pratęs, kad sunkiai galima mane nustebinti. Pasaulyje yra nemažai panašiai įspūdingų oro uostų.
Tačiau kiti įspūdžiai buvo puikūs. Jau naktį taksi važiuodamas į viešbutį supratau, kad atvykau į vietą, kuri akims poilsio neduos bei kaskart vers stebėtis.
Pirmąjį ir didžiausią smūgį sudavė aukščiausias pasaulio dangoraižis Burdž Chalifa. Išvydęs jį išsižiojau ir dar giliau susmegau automobilio sėdynėje. Susierzinimas dėl po skrydžio dar nepraėjusio ausų užgulimo dingo kaip nebuvęs. Ir pats ausų užgulimas dingo.
Esu matęs daug nuostabių pastatų pasaulyje, bet šis buvo nepaprastas. Aukštis toks, kad užima kvapą. Sunku suvokti, kaip jis buvo statomas ir kaip išvis laikosi.
Burdž Chalifos aukštis yra 828 metrai, taigi, jis dvigubai aukštesnis už mūsų Vilniaus televizijos bokštą su antena ir penkis kartus aukštesnis nei Vilniaus TV bokšto apžvalgos aikštelė. Kiti aplink jį esantys nuostabių formų ir dizaino dangoraižiai, galintys papuošti bet kurį pasaulio didmiestį, atrodo tarsi dviaukščiai namukai prieš Kristinos Brazauskienės viešbutį M.K.Čiurlionio gatvėje Vilniuje.
Tai buvo tik pirmasis Dubajaus įspūdis. Pirmasis, bet vienas stipriausių. Ir nuteikiantis viltingai, kad dar keturias dienas (tiek praleidau šiame JAE mieste) šis Artimųjų Rytų miestas-šedevras nepaliaus stebinti toliau.
Apie kitus geriausius Dubajaus epizodus ir nuotykius mieste – kitoje dalyje.
