Sekite 15min Google
Šalis, kurioje rožės auga tiesiausios
Andų aukštumose keliautojų namais tampa fazendos – senosios dvarų sodybos, kuriose viešbučiai įrengti buvusiuose vandens malūnuose ar ūkiuose, o tos pačios šeimos jas valdo po septynias–aštuonias kartas. Vakare kambariuose užkuriami židiniai, o į lovą įdedama karšto vandens pūslė – tradicija, kurią pamėgsta kiekvienas, nes naktys trijų tūkstančių metrų aukštyje vėsios net prie pusiaujo. Maistas – iš savo ekologinių ūkių: šešių grūdų sriubos, figos su sūriu, keistų vaisių arbatos.
Čia pat paaiškėja ir netikėtas faktas: Ekvadoras – vienas didžiausių rožių eksportuotojų pasaulyje. Priežastis – geografija: prie pusiaujo saulė visus metus šviečia beveik vertikaliai, todėl rožės auga tiesiausiais stiebais ir didžiausiais žiedais, o skinamos jos ištisus metus. Tad kitą kartą perkant rožes Vilniuje verta pasižiūrėti į kilmės šalį – tikimybė, kad žiedas atkeliavo iš Andų, visai nemaža.
Šis kraštas gyvas ir amatais. Otavalo turgus laikomas didžiausiu amatų turgumi Lotynų Amerikoje – jame prekiauja otavalai, viena versliausių žemyno indėnų tautų, kurios austi gaminiai keliauja po visą pasaulį. Aplinkiniuose kaimeliuose kiekvienas gali išbandyti stakles ir nusiausti savo juostelę, muzikos instrumentų meistrai pasakoja apie kiekvieną fleitą kaip apie vaiką, o odadirbių miestelyje Cotacachi kokybiškas rankų darbo odos gaminys kainuoja kelis kartus pigiau nei Europoje. Yra ir egzotiškesnių patirčių: pietūs, kuriuos keliautojai gaminasi patys kaimo virtuvėje, įskaitant ir tradicinį Andų patiekalą – jūrų kiaulytę. Šis delikatesas čia valgomas nuo inkų laikų, ir vietiniams tai toks pat šventinis patiekalas, kaip mums kalėdinis kalakutas.
Turgus, kuriame niekuo nekvepia
Atskiro sakinio vertas ekvadorietiškas maisto turgus: tvarka ir švara čia tokia, kad net šviežios mėsos skyriuje nėra jokio kvapo. Vaisių eilės atrodo kaip botanikos sodo katalogas – naranchilos, medžių pomidorai, pasiflorų giminaičiai, kurių pavadinimų neatsimena net gidai. Verta žinoti ir platesnį kontekstą: Ekvadoras yra didžiausias bananų eksportuotojas pasaulyje, o jo kakava laikoma viena kokybiškiausių planetoje – šalis išaugina didžiąją dalį pasaulio aukščiausios klasės aromatinės kakavos, iš kurios gaminamas brangiausias šokoladas. Prie pusiaujo viskas auga taip dosniai, kad guavos čia krenta tiesiai ant tako, o cukranendrių sultys spaudžiamos pakelėje.
Krateriai, kuriuose gyvenama
Ekvadoro Andai – ugnikalnių alėja, ir beveik kiekvienas jų turi savo istoriją. Cuicocha – užgesusio ugnikalnio krateryje tyvuliuojantis ežeras su dviem salomis, kurio pavadinimas kečujų kalba reiškia „jūrų kiaulytės ežerą“: viena salų primena būtent šį Andams svarbų gyvūną. Žygis kraterio ketera – trys su puse kilometro, kurie dėl aukščio ir laiptelių prilygsta geram dvigubai ilgesniam žygiui lygumose. Kitas kraterinis ežeras, Kilotoa, garsėja smaragdiniu vandeniu – bet turi ir charakterį: Andai orų tvarkaraščio nederina, ir kartais ežeras pasirodo akimirkai, o tada užsitraukia debesimis, palikdamas keliautojus stovėti pieno spalvos migloje. Vietiniai dėl to nesijaudina – sako, kalnas pats renkasi, kam atsiverti. Kotopaksis – vienas aukščiausių aktyvių ugnikalnių pasaulyje, beveik 5 900 metrų taisyklingas kūgis, kurio papėdėje gyva čagrų – Andų kaubojų – kultūra: jodinėjama su vilnoniais pončais ir pagal ūgį parinktais žirgais.
O prie Kito laukia Pululahua – vienas iš vos kelių apgyvendintų kraterių pasaulyje. Jo dugne – laukai, sodybos ir keliai, o ant kraterio krašto įsikūrusiame restorane pietaujama žiūrint į debesis, plaukiančius žemiau lėkštės. Netoliese stūkso ir Čimborasas – ugnikalnis, turintis įspūdingiausią titulą planetoje: dėl to, kad Žemė ties pusiauju išsipūtusi, jo viršūnė yra labiausiai nuo Žemės centro nutolęs taškas – toliau nei Everestas. Apie Čimborasą poemą parašė pats Simonas Bolivaras, Pietų Amerikos išvaduotojas, o fazendoje, kurioje jis buvo apsistojęs, iki šiol rodomas jo kambarys ir sekreterai su slaptais stalčiukais brangenybėms bei meilės rašteliams.
Amazonija: priešistoriniai paukščiai ir žmogaus dydžio žuvys
Nusileidus iš Andų į žemumas prasideda kitas pasaulis – tvankus, žalias ir garsus. Džiunglių lodžijose nameliai stovi gamtos apsuptyje, o vakarais vietoj televizoriaus – varlių ir svirplių choras. Naktinis plaukimas valtimi be variklio – viena stipriausių patirčių. Aplink valtį sukiojasi paiche – iki trijų metrų užaugančios žuvys, priklausančios didžiausioms gėlavandenėms žuvims pasaulyje ir menančios priešistorinius laikus.
Priešistorė čia apskritai ranka pasiekiama. Ežerėlių pakrantėse tupi hoacinai – paukščiai, kurių jaunikliai turi nagus ant sparnų, kaip archeopteriksas, o maistą virškina fermentuodami lapus tarsi atrajotojai. Mokslininkams hoacinas iki šiol galvosūkis – jo giminystės ryšiai su kitais paukščiais neaiškūs, tarsi jis būtų likęs iš kito laikmečio.
Džiunglėse gyvenanti kečujų bendruomenė parodo savo kasdienybę be pagražinimų: auksas čia iki šiol plaunamas rankomis upės smėlyje – ir per du plovimus surenkama mažiau nei pusė gramo, – iš pučiamojo vamzdžio spjaudomos strėlytės, o iš manijoko raugiamas tradicinis gėrimas čiča, kurio skonį, gido žodžiais, reikia „užsiauginti“. Salose prie lodžijų šeimininkauja beždžionės, ir kiekviena turi charakterį: vilnonės beždžionės bananus iš rankų renka įžūliai ir metodiškai, o išrankesnės į vaišes nė nežiūri – skabo apdžiūvusius lapus ir rankioja iš jų vabzdžius. Atskiro dėmesio vertos ir orchidėjos: Ekvadore jų priskaičiuojama per keturis tūkstančius rūšių – daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Dalis jų tokios mažos, kad grožėtis tenka pro padidinamąjį stiklą.
Pasaulio kraštas ir miestas ant pusiaujo
Kalnų miestelyje Banjose ant tarpeklio krašto įrengtos garsiosios „pasaulio krašto“ sūpynės – įsisupus virš prarajos atrodo, kad skrendi, o vietiniai dar ir apsuka taip, kad veidas būtų tiesiai į fotoobjektyvą. Šalia šešios zip-line trasos, kurių ilgiausia 650 metrų: skrendama ir „supermeno“ poza, galva žemyn virš žaliuojančio tarpeklio. Norintiems dar stipresnių įspūdžių – šuolis su lynu nuo tilto, ir, priešingai stereotipams, dažniau jam ryžtasi ne jauni vyrai, o brandaus amžiaus moterys. Nes kada, jei ne dabar. Šiame regione driekiasi ir garsioji „Velnio nosies“ geležinkelio atkarpa – bėgiai, zigzagais iškirsti stačioje uolos sienoje ir laikyti vienu drąsiausių inžinerijos projektų pasaulyje; deja, po liūčių ir nuošliaužų traukinys jau kurį laiką nevažinėja, ir tai geras priminimas, kad Anduose planus visada tvirtina gamta.
Kitas – viena aukščiausių sostinių pasaulyje, įsikūręs 2 850 metrų aukštyje, ir miestas su ypatingu titulu: 1978 metais jo senamiestis kartu su Krokuva tapo pirmaisiais objektais naujai sukurtame UNESCO pasaulio paveldo sąraše. Didžioji bazilika statyta kaip Paryžiaus Dievo Motinos katedros atgarsis, tik vietoj chimerų ant jos sienų tupi ekvadorietiški sargai: iguanos, vėžliai, kondorai ir beždžionės. O už miesto laukia Mitad del Mundo – pusiaujo paminklas, prie kurio fotografuojamasi viena koja šiauriniame, kita pietiniame pusrutulyje. Tiesa, su smulkia išlyga, kurią mėgsta pasakoti gidai: pastačius paminklą GPS parodė, kad tikrasis pusiaujas driekiasi už poros šimtų metrų. Simbolis nuo to nenukentėjo.
Galapagai: laboratorija, kurioje gamta eksperimentuoja iki šiol
Kelionė į Galapagus prasideda nuo biurokratijos, ir ji čia – geras ženklas. Anketos, bagažo patikros, 200 dolerių nacionalinio parko mokestis. Salynas, kurio 97 procentai teritorijos – nacionalinis parkas, saugomas taip griežtai, kad į kitą salą negalima vežtis net obuolio. Būtent čia 1835 metais jaunas Čarlzas Darvinas pastebėjo, kad kiekvienos salos kikiliai skiriasi snapais, – ir šis pastebėjimas ilgainiui virto evoliucijos teorija, pakeitusia žmonijos supratimą apie save.
Gyvūnai čia žmonių tiesiog nemato: prieplaukose drybso jūrų liūtai, ant lavos uolų džiovinasi jūrinės iguanos – vieninteliai pasaulyje driežai, besimaitinantys jūroje, o šimtametis vėžlys prie pat tako neskubėdamas užsiima palikuonių reikalais, nė kiek nesivaržydamas žiūrovų. Vėžlių istorija apskritai yra vilties istorija: dauginimo centruose nykstančios rūšys keliamos iš mirties taško – vienos salos populiacija per tris dešimtmečius užauginta nuo aštuonių individų iki pusantro tūkstančio, o į laisvę paleistų jauniklių išgyvena devyni iš dešimties.
Bartolomės sala su smailia uola ir dviem įlankomis – atvirukinis Galapagų vaizdas ir kartu jauniausia salyno dalis, kur lava dar atrodo ką tik sustingusi. Vandenyse aplink nardo Galapagų pingvinai – vieninteliai pasaulyje, gyvenantys į šiaurę nuo pusiaujo. Virš bangų sklando fregatos. Nardymas su kauke čia primena akvariumą be stiklo: jūrų vėžliai, rajos, spalvotų žuvų debesys, o ten, kur inkaruojasi jachtos, maudytis nepatariama dėl ryklių – primenančių, kad tai vis dėlto laukinis vandenynas, o ne baseinas. Mažesnėse salose, kur išsilaipinama tiesiai į bangų mūšą, gyvena endeminės sausumos iguanos – kiekviena sala turi savo rūšį, kuri daugiau niekur pasaulyje neaptinkama, tarsi gamta būtų palikusi atvirą evoliucijos vadovėlį. Bet tikroji salyno žvaigždė – mėlynakojis padūkėlis: paukštis, kurio kojos tokios akinamai mėlynos, tarsi būtų išmirkytos dažuose, o tuoktuvių šokis su iškilmingu kojų kilnojimu pavergia kiekvieną žiūrovą. Isabelos saloje į garsiąją Sierra Negra – vieną didžiausių kalderų pasaulyje, kurios skersmuo siekia dešimt kilometrų. Čia leidžiamasi pėsčiomis tarp rūkstančių fumarolių, o lavos urve lubos tviska tarsi auksu padengtos. Tai ne mineralai, o pro akmenį prasifiltravęs vanduo, šviesoje virstantis aukso rasa.
Galapaguose išmokstama ir svarbiausios keliautojo pamokos: gamta netvarko savo kalendoriaus pagal mūsų. Dvi grupės tose pačiose vietose tą pačią savaitę pamato visiškai skirtingus dalykus – vieniems delfinai šoka aplink jachtą, kitiems nepasirodo nė vienas. Todėl čia džiaugiamasi tuo, kas duota šiandien: penkiais flamingais ežere, vienu pingvinu ant uolos, jūrų liūtu, užėmusiu prieplauką ir neketinančiu niekam jos užleisti. Pastarasis, beje, ne juokas: salose šeimininkai yra gyvūnai, ir kartais visai grupei tenka laukti, kol teritoriją ginantis patinas teiksis praleisti žmones prie valties. Jokie plojimai ir įkalbinėjimai nepadeda, veikia tik kantrybė. Ir išvažiuojama, kol dar džiugina, kad norėtųsi sugrįžti. O sugrįžti į šalį, kuri į dvi savaites sutalpina keturis pasaulius, norisi dar lėktuvui nepakilus.
